Godulys

Per vieną iš Vasario 16-osios minėjimų klausiausi Vytauto Landsbergio kalbos. Viena iš minčių buvo, kad 2020-ųjų Lietuvoje viršų ima godulys. Pirmoji mintis buvo apie Grigeo šūdų vamzdį, dėka kurio įmonė uždirbo milijonu kitu daugiau. Po kelių dienų supratau, kad mano pačio rankos yra šūdinos dėl kelių dešimčių eurų.

Įmonės pinigų kapšas

Long story short – organizavau sau darbo vietą kitame mieste. Su darbdaviu turiu susitarimą, kad darbo vietos kainą apmoka įmonė, o už apgyvendinimą esu atsakingas pats. Kadangi tiek darbo vietą, tiek apgyvendinimo vietą nuomoja ta pati kompanija nusprendžiau sutaupyti kelias dešimtis eurų ir paprašiau, kad dalis pragyvenimo išlaidų būtų perkelta darbo vietos kaštams. Apie savo gobšumą net nesusimąsčiau iki tol, kol apie tai išsiaiškino mano vadovas. Dėl kelių dešimčių eurų sutepiau mūsų santykius, savo ramybę ir miegą.

Tai kas vyksta aplink mus – yra mūsų visuomenės atspindys. Vienam tai – keli sutaupyti milijonai visuomenės gerovės sąskaita, kitam 32 eurai įmonės sąskaita. Apskritai dažnai įmonės pinigai ir turtas atrodo kaip mistinė gėrybių skrynia. Ji atrodo visada pilna ir menkas nugriebimas liks nepastebėtas ir nekaltas.

Homo sovieticus

Nuo vaikystės mačiau pavyzdį, kai įmonės automobilis yra naudojamas savaitgalio pasivažinėjimams su šeima ar statybinių medžiagų gabenimui, dabar iš draugų girdžiu kaip įmonės sąskaita mokama už asmeninio automobilio parkavimą arba neišnaudota darbui skirto kuro norma pardavinėjama draugams žemiau rinkos kainos, siekiant išsigryninti likutį. Homo sovieticus niekur nedingo, jis tik tapo labiau sofistikuotas.

Per pastarąsias kelias dienas apmąstymų prisiminiau dar ne vieną kartą, kai sofistikuotai apgaudinėjau kitus:

  • Pusantrų metų važinėjau autobusais Vilniuje be bilieto arba aktyvuodavau m. ticket tik tada, kai pamatydavau kontrolę (dėl tokių kaip aš dabar bilietėlis aktyvuojasi po 15 sekundžių)
  • Amerikoje nepalikdavau arbatpinigių kavinėse, nors žinodavau, kad tai vienintelis ženklus padavėjos darbo užmokestis
  • Pirkau daug bilietų į renginius su studento nuolaida, nors baigiau universitetą prieš keletą metų
  • Žinojau, kad už sutartas sąlygas EvoEstate man mokės už pirmus 20 atvestų investuotojų. Perkopus šią ribą komisinio dydis turėjo sumažėti, tačiau nieko nedariau kurį laiką, kad ir toliau uždirbčiau daugiau. Šią savaitę su paskolų agregatoriumi susisiekiau ir situaciją išsprendėme.

Visas šias suktybes jungia vienas dalykas – visiškai nereikšminga vienos pusės sutaupyta suma vardan kitos pusės ženklaus nuostolio, jeigu tokių apgavikų būtų dešimtys ar šimtai.

Mokesčiai ir bobutės

Kitas kapšas iš kurio savintis yra taip natūralu, kad žmonės net nesibodi pasigirti į jį neprisidėję – mokesčių vengimas. Aš mokesčių sumoku keliolika tūkstančių eurų per metus ir nemėgstu tų, kurie elgiasi kitaip.

Visgi esu dviveidis ir pats skatinu mokesčių vengimą. Gedimino prospekto bobutės yra mano asmeninis pavyzdys – esu įsitikinęs, kad jos mokesčių nemoka, tačiau perku iš jų gėles. Man jų puokštės patinka ir yra pigesnės nei kitur, nes tetos 99% nemoka mokesčių, susijusių su prekyba. Jeigu bobutė yra viena, žala – minimali. Tačiau kai tokių bobučių, mechanikų ar kirpėjų yra tūkstančiai, žala tampa ženkli.

Šiame pasaulyje lengva tapti turtingu būnant sąžiningu. Problemos pripažinimas – nemalonus ir pilnas savigraužos. Tačiau prisipažinimas – pirmas žingsnis žudant godų homo sovieticus.

Linkiu to visiems pasielgusiems nesąžiningai.


Patiko postas? Prenumeruok arba palik man arbatpinigių. Palaikykite mane

Viso rėmėjai paaukojo €51, kurie buvo skirti apmokėti dalį hostingo ir domeno išlaidų. Ačiū!

12 thoughts on “Godulys

  1. Tai dar vadinama gyvulių ūkiu 😉 dar nepaminėjai ūkininkų, advokatų, antstolių, notarų ir kitų piliečių, kurie turi išskirtines sąlygas. Apie religines bendruomenes jau nekalbu, nors jos bent pensija ir sveikatos apsauga patys rūpinasi. Daug tokių dalykų yra. O tata tai aštruks kaip visad. Vis stebiuosi iš kur pas jį toks aštrus protas tokiam amžiuje. Mano atsakymas vienintelis – švari sąžinė ir žinojimas, kad tai ką darai svarbu 🙂

  2. Labai patiko. Labai labai.

    Šaunuolis esi, kad susivokei. Jeigu tokių būtų dauguma, būtų daug geriau gyventi.

    Kiekviename žingsnyje matom neteisybę, tačiau dažnai nieko nedarom, kad kažkas keistųsi. Jeigu pradėsime nuo savęs, bent kažką būsime padarę.

    Mano darbas toks, kad negaunu jokių pajamų grynais. Man moka darbdavys (keli), baltai ir gražiai. Pastoviai turiu pasiūlymų, kaip uždirbti keliais eurais daugiau, bet juodais. Tokiu atveju sumažėtų mano pensija (gal nedaug), bet pats faktas labai erzina. Juk iš to (mokesčių) moku už tavo, jūsų, savo šeimos sveikatą, saugumą, išsilavinimą.

    Aš irgi nemėgstu homo sovieticus. Nekenčiu autoservisų, kirpyklų, turgaus, odontologų, prekeivių, antstolių ir kt. įstaigų, kur pusę pinigų deda į stalčių. Pvz. autoservise dirba 12 meistrų, kurių alga oficialiai rodoma 400 eurų.. Arba odontologai uždirba po 600.. O už paprastą burnos higieną prašo kalno pinigų. Dažnai dėl to permoku, nes einu tik ten, kur man duoda normalų čekį arba galiu atsiskaityti kortele. Darykime taip visi. Mūsų vaikams bus geriau.

    Aišku LABAI apmaudu matyti homo sovieticus pavyzdžius valdžioje, aukštose kėdėse.. Tada pačiam norisi tokiu būti.

    Labai erzina, kai prabangus Land Cruiser kiša savo nosį, signalizuoja, jeigu nepraleidi.. Nors kažkur skaičiau, kad yra įrodyta, kad nachalai pinigų „pasidaro” greičiau, jie netampa laimingesni. Todėl atsipalaiduojam, būkim kitokie ir tuo mėgaukitės.

    Nuostabus įrašas.

  3. Neblogas pavyzdys kaip emocijos mus kartais nuveda į lankas. Neveltui sakoma , kad emocijos tai didžiausias investuotojo priešas. Žemiau pateiksiu kažkiek analizės ir savo minčių, gal kažkam bus naudinga.

    Homo sovieticus. Skamba paniekinančiai, toks lyg nepilnaverčio ar brokuoto žmogaus apibūdinimas. Įdomu kiek iš skaitančių šį blogą gyveno tais laikais ir atsimena kokie tuomet buvo žmonės ir santykiai? Nepaisant eilės trūkumų Tarybų Sajungoje (taip iš rusų kalbos verčiasi „Советский Союз“ jei ką) vienas iš pagrindinių tikslų buvo pakilti virš materialumo. Nesakau, kad pavyko (nes nemanau kad galėjo pavykti, per daug idealistiška, o gyvenimas deja ne toks) bet tikrai daug kas buvo daroma iš idėjos, nežiūrint ar apsimokės. Tai beje buvo viena iš TSRS žlugimo priežasčiu (šalia neūkiškumo ir kitų). Panieka turtui (ypač ne savo) buvo to meto leitmotyvas. Butent nesirūpinimo materialiniai poreikiais labiausiai ilgisi boomeriai ir dar gyvi pensininkai. Lengva gyventi žinant, kad materialine prasme tavim pasirūpins valstybė. Duos butą, darbo vietą, nemokamą mokslą, pigų maistą ir nedidelius komunalinius mokesčius. Plius kelialapį į kurortą. Nemokamai. Tuomet godumo nebuvo. Buvo požiūris, kad viskas yra niekeno ir tuo pačių visų, todėl galima visur dergti bei imti ką nori.
    Tevai naudodami tarnybine mašiną nebuvo godūs. Jie tiesiog nematė tame nieko blogo – juk mašina tarnybinė, t. y. Valdiška, t. y. Valstybės, t. y. Visų, t. y. Tame tarpe ir mano. Juk nėra blogai naudotis savo mašina? Taigi deja, bet Homo sovieticus čia ne prie ko. Čia – Homo capitalisticus. Nes rinkos ekonomikos esmė – nauda (t. y. gauti kuo daugiau), o kapitalizmo esmė – pasiekti kuo didesnę naudą išnaudojant kitų žmonių darbą. Na o godumo esmė – norėti daugiau. Godumas buvo visais laikais kai valdė rinkos ekonomika, tiesiog dabar jį stipriai papildomai kursto socialiniai tinklai. Nesakau kad jis gerai ar blogai (manau turi abiejų bruožų) tiesiog jis yra (ir visada buvo). Tiesiog tai ne praeities (kuri kaip tik stengėsi jo atsikratyti) o dabarties problema.

    Per savo virš 20 metų praktikos tarptautinio verslo srityje mačiau LABAI daug atvejų kai „vakariečiai“ elgiasi gerokai prasčiau. Neina kalba apie 32 eurus. Eina kalba apie skrydzius privačiais lektuvais kitų saskaita, skraidymus verslo klase kas savaitgalį namo įmonės sąskaita, savo patalpų nuomos siekiant uždirbti, mokėjimai šimtų už kirpyklą korporatyvine kortele (nes juk turi) ir tt.

    Kadangi nemanau, kad tau būdingas noras tiesiog apgaudinėti ką nors iš sportinio intereso (nors ir tokių žmonių yra), manau vertėtu pasigilinti kokia iš tikrūjų tokio elgesio priežastis? Ar „prasisukdavai“ nes tai tau atrodė nereikšminga, o gal reikšmingos progos tiesiog nepasitaikė? Ir iš kur tas noras kyla? Ar jei turėtum pinigų perteklių jis dingtų? Jei taip, tai gal jis kyla iš nepritekliaus (kaip tu ji pats įsivaizduoji) jausmo? Iš kitos pusės, pasitelkus gamtinę analogiją, vilkai tai ne tik plėšrūnai, bet ir girių sanitarai. Jie ekosistemos dalis. Taigi gal ir tavo noras gauti papildomos naudos yra tavo vidinės ekosistemos dalis, vedanti tave į turtėjimą, kurio tau reikia, kad nustotum to norėti?

    N.B. Kalbant apie arbatpiniginius, tai visuomet palieku tiek, kiek manau kad verta (t. y. jei manau kad padavėjas savo elgesiu man sukūrė papildomos moralinės vertės). Nemanau, kad jeigu prastai aptarnauja tai privalau už tai mokėti, o Amerikoje jie taip mano, ir ne šiaip o kokių 20%. Nors aišku, tu čia matyt ne apie tai.

    Kadangi mokesčiai tai mano profesinė sfera, čia irgi trumpai pakomentuosiu.

    Viena vertus, kalbant apie mokesčių mokėjimą yra didelis psichologinis skirtumas tarp mokesčių kuriuos iš taves išskaičiuoja darbdavys ir mokesčių kuriuos tu pervedi pats po deklaracijos pridavimo. Čia prisiminė liberalistinis anekdotas apie tai, kaip tėvas aiškino sūnui kas yra mokesčiai. Jis nupirko sūnui porciją ledų ir padavė. Bet prieš pat sūnui nuo jų atkandant atėmė ir atsikando pats su žodžiais „čia PVM“, po to dar („čia GPM“), po to dar („čia Sodra“) ir dar („čia PSD“). Po ko likutį atidavė sūnui. Sūnaus reakcija nuspėti manau nesunku.
    Viena yra duoti draugui (ar kaimynui) atsikasti (gal net pora kartų), o kita kai kažkas suvalgo 2/3 tavo ledų. Kai tu kažkam sakai jūs man mokėkit XXX algos į rankas, tau padeda atrodyti, kad nuo taves nieko nenukanda, nukanda nuo kažko kito, kas tau svetimas ir nesvarbus. Ir neįdomu kaip tas kažkas po to su tuo dealina. Aš ne prieš mokesčius (jie reikalingi), as už adekvačius mokesčius. Net nekalbu apie darbo apmokestinimą, bet kai bobutei verslo liudijimas su mokesčiais kainuoja 1500 EUR metams, suvoki kiek gėlių reikia parduoti kad vien tik jis atsipirktu? Jau nekalbu, kad dar ir uždirbti kažką būtų gerai. Pasaulyje pilna humaniškesnių mokestinių praktikų. Nekalbant apie Dubajų ar Monaką kur nera GPM, Sodros ir PSD o turtas ir klestėjimas liejasi per kraštus. Nepakenks pamastyti kokios to priežastys.

    Kita vertus, kai pasigilinu kaip naudojamos mano sumokėtos sumos (moku dešimtimis tūkstančių), dažnai plaukai ant galvos šiaušiasi. Vien tik saldainių į Seimą istorija ko verta. Kitas dalykas, ar domėjaisi koks santykis tarp tavo įmokų į Sodrą dydžio ir būsimos pensijos dydžio? Gali gauti 1000 algą (ir mokėti nuo jos mokesčius) ir pensija bus 500, o gali 4000 ir pensija bus 1000. Čia efektyvi konversija? Gal todėl kai kurie žmonės galvoja, kad efektyviau pasirūpins savimi patys.

    Taigi jei manai jog godumas tai absoliutus blogis – linkiu nužudyti savyje homo capitalisticus. Nes nužudyti homo sovieticus nepadės 😉

    1. Kostai,

      ačiū už komentarą.

      Ar tikrai godumo nebuvo? Vien ko verti pirkimai „po blatu”? 🙂

      Kalbant apie mano elgesį, manau, kad neįvertinau kaip tai paveiks kitą pusę ir galvojau apie save. Seniau teisinau save, kad neturiu pinigų ir reikia suktis iš menkų pajamų, dabar tiesiog nenužudžiau seno įpročio. Keli sutaupyti eurai ilgame laikotarpyje neturės esminės reikšmės mano finansinei padėčiai. Teisinimasis, kad taip daro visi nemanau, kad yra tinkamas, bandos jausmas ne visada priveda prie gero. 🙂

      Apie pensijos dydžio limitus žinau, tų pinigų nevertinu ir jei juos kažkada gausiu bus bonusas ant saldainių.

      1. Pirkimas „po blatu” (suprask radus išskirtinę galimybę) deja buvo neišvengiamybė, nes kitaip tu tiesiog negalėjai gauti būtinų apyvokos daiktų (drabužių, batų, baldų). Galbut šiandien sunku suvokti kaip parduotuvėse gali nebūti daiktų ar kažkokių maisto produktų, bet kai suplyšo tavo vieninteliai žieminiai batai, tai bandyti juos kaip nors nusipirkti yra ne godumas (priminsiu – parduotuvėje nėra) o išgyvenimas. Godumas, tai kai pas Homo capitalisticus moterį bateliai i batų dėžę netelpa, todėl jiems reikia spec patalpos nuosavam 2 aukštų name.

        1. Blatas nesprendža problemos – batų netampa daugiau, tiesiog jei gavau tu, nagavau aš. Homosovieticus yra daug blogesnis už kapitalistus, nes negalvoja kaip pagaminti batų, o tik kaip apeiti eilę. Dabartinė Kuba puikus to pavyzdys – žmonės atrodo patenkinti savo gyvenimu, nors tuo pat metu įsitikinę, kad Amerika kalta dėl net paprasto šampūno trūkumo. Galėtų gamintis o ne kaltinti kitus.

      2. Ir beje, žinant apie pensijų ir mokesčių sistemos niuansus vistiek kyla noras smerkti verslininkus ir bobutes kurios bando kažkaip išsisukti?

  4. Kąsti į ranką, kuri tave šeria yra neprotinga, t.y. tą bent jau žino visi šunys. Kaip iš darbdavio perspektyvos asmeniškai žinau jog su tokiais darbuotojais ilgalaikių ir tvarių darbo santykių neverta laikyt, nes jei apgauna dėl kelių eurų, reiškias greit pabėgs pas kitą darbdavį vos tik pasiūlys jam 100eur daugiau arba toliau tave apipi… rinkdami centus.
    Kaip pavyzdys pateiktas darbinio auto naudojimas ar kuras, labai blogas nežinant detalių. Kodėl? Todėl kad darbuotojas gauna automobilį savo atlyginimo sąskaita, todėl susitarimo reikalas dėl jo naudojimo savo reikmėm. Taip pat ir kuras.

    1. Praeivi,

      ačiū už komentarą.

      Teisingas pastebėjimas apie centus.

      Galbūt tu teisus, tas atvejis buvo mano vaikystėje prie keliolika metų, tad tikrai nežinau, koks buvo susitarimas.

  5. Kosto ir Praeivio komentarai labai geri. Pritariu ir priimu pastabą apie homo sovieticus (aš panaudojau savo komentare). Čia gal terminas labiau susijęs su žmogaus amžiumi.
    Nes tikrai nemažai jaunų žmonių Nori mokėti mokesčius ir sukurti gerovę. Bet labai nemalonu, kai kiti „sukasi”, tavo sąskaita. Tada norisi būti blogu. O su tuo jau reikia dirbti, nes laimės neteikia.

  6. Įmonės automobilius tam ir duoda, kad mažiau algos prašytum. Čia abi pusės win win, tik valstybė praranda. Kaip vienas kolega pareiškė – aš nekreipiu dėmesio kai savaitgaliais darbuotojai važinėja į Palangą ar dar toliau, jie laimingi įsivaizduodami, kad „prasisuko”, aš laimingas kad jie tuo tiki, nes realiai man taip pigiau ir lengviau, nei visus sekti ir kontroliuoti bei dar algas kelti. Žmonėms patinka įsivaizduoti, kad jų darbdavys kvailas ir kaip nesunkiai jie baką kuro pavogę pardavė. Bet kaip jie nusliūstų supratę, kad tos sąlygos kartais jiems specialiai sudaromos, kad jie labiau pasitikėtų savimi ir savo pranašumu. Be to, kaip minėjai, dažnai tai ir pigiau nei totali kontrolė

Leave a Reply