Kadangi pastaruoju metu daug rašiau apie darbą, noriu pasidalinti savo vasaros darbo Amerikoje įspūdžiais. Kaip sakė vaikų stovyklos savininkai, kurioje dirbau, tai yra sunkiausias darbas, kuris Jums patiks.
SPAM pakeitęs penkias vasaras
Universiteto pašto dėžutėje gavau reklaminį laišką apie darbą Amerikoje vasarą. Jis siūlė apie 1.500 USD atlygį, kas tuo metu atrodė kaip solidūs pinigai, ir žodį Amerika. Tuo metu jau buvau Didžiojoje Britanijoje, tačiau ne mokslo metų metu pakeliauti dar toliau ir už tai gauti pinigų pasirodė kaip puikus nuotykis.
Užpildžiau paraišką ir gana greitai gavau pranešimą, kad susidomėjusi stovykla nori su manimi pasikalbėti. Pokalbis dėl darbo buvo daugiau vieno iš stovyklos direktorių pokalbis apie tai kaip vyksta darbas ir ko iš manęs tikimasi, nei kamantinėjimas dėl įgūdžių. Visai kitaip, nei tuo metu įsivaizdavau kaip atrodo darbo pokalbiai. Tik pamenu savo atsakymą ką daryčiau, jei vaikai atsisakytų sutvarkyti savo namelį ir atsakiau, kad pasiūlyčiau sausainių už susitvarkymą. 🙂
Small step for a man in NYC
Baigus pirmus mokslo metus jau išskridau iš NYC. Pamenu, kad pirmąkart skridau lėktuvu, kuriame buvo ne dvi eilės kėdžių, o kaip filmuose trys. Nusileidau oro uoste apie pirmą nakties ir pasiėmęs bagažą išėjau į lauką. Iki dabar pamenu tą tvankų NYC oro gūsį išėjus, o aš buvau apsirengęs žiemine striuke, nes ją pasiimti patarė mama. 🙂
Iki Manhattan nuvažiavau autobusu, išlipau Port Authority stotyje, šalia Times Square. Apsižvalgiau, pasidžiaugiau, visi įspūdžiai mane nunešė į padebesius, nes jaučiausi kaip filme. Galiu įsivaizduoti emigrantus dvidešimtame amžiuje atvykusius iš Lietuvos kaimo ir pamačiusius dangoraižius. 🙂
Šioje vietoje mano taupumas tarė pirmą žodį. Iki viešbučio, nuo kurio mus ryte paims stovyklos darbuotojai buvo apie valanda kelio, tad nusprendžiau su savo lagaminu keliauti iki ten pėsčiomis, o ne išleisti pinigus metro. Manau, kad iš tokio taupumo kilo mano pomėgis pasivaikščiojimams. 🙂 Nuvykau prie susitikimo vietos apie trečią ryto ir pirmą naktį Amerikoje praleidau autobusų stotelėje, nes norėjau sutaupyti 50 USD už kėlių valandų miegą hostelyje. Crazy.
Nepamenu ar miegojau ar tik snaudžiau, tačiau artėjant rytui pamačiau stovyklos darbuotojus laukiančius naujųjų kolegų. Stebėjau viską iš tos pačios stotelės ir bijojau eiti, nes nežinojau, ką man reikės pasakyti, kas vyks ir kur aš esu. Pasutiniai keli metrai tūkstančių kilometrų kelionėje buvo sunkiausi. 🙂
Tačiau nuėjau iki autobuso, pabuvau kartu su kitais tokiais pačiais išsigandusiais kolegomis ir išvažiavome į kelių valandų kelionę iki stovyklos.
Kosmosas
Vaikų stovyklos Amerikoje yra kosmosas. Vieno vaiko vieta stovykloje tuo metu kainavo apie 11.000 USD, vienu metu stovykloje būdavo arti tūkstančio vaikų ir apie 200 darbuotojų. Arti stambaus verslo apibūdinimo Lietuvoje. 🙂
Pirmą savaitę atvykus vyko apmokymai. Per juos darėme daug team – buildingo, tačiau jis buvo kiek kitoks nei corporate. Daug žaidėme lauke, šokome, dainavome ir iki šiol pamenu mintį, kad visi elgiasi kaip išgėrę, nors nėra nei lašo alkoholio.
Visi gyvenome mediniuose keliolikos vietos nameliuose, kuriuose praleisime visą būsimą vasarą. Rytais būdavo šalta, tad reikėdavo susisukti į antklodę ir slėptis nuo šalčio. Dienomis toliau žaidėme žaidimus, klausėme paskaitų ir per jas susipažindavau su gausybe žmonių. Esu introvertiškas ir man tai buvo sunki patirtis. Tačiau jaučiu, kad bendraudamas su gausybe žmonių sugebėjau prasilaužti tiek anglų kalboje, tiek iš savo introvertiškų kompleksų.
Praėjus savaitei mokymų stovykloje daugiau nebebus taip ramu kitas septynias savaites – atvyko vaikai milžiniškais autobusais. Prieš kelias dienas mediniuose nameliuose iškrovėme jų krepšius su daiktais. Krepšiai yra dydžio sulig spinta ir tokių kiekvienas turi po du. 🙂 Vaikai bėgo link jau pažįstamų stovyklos darbuotojų, o aš stovėjau ir žiūrėjau, nes nei vieno vaiko nepažinojau (keista, jei būtų kitaip 🙂 ).
Mano darbas buvo vesti sporto užsiėmimus vaikams. Iki dabar pamenu, kaip pykdavau ant jų, kai manęs jie neklausydavau ir rėkdavau, norėdamas pakeistų jų elgesį. Startas buvo sunkus. Tačiau vėliau radau būdų prisitaikyti – pridėdavau šokių elementų į rungtis, leisdavau vaikams žaisti ir pamažu visiems pasidarė linksmiau.
Visas 7 – ias savaites gyvenau su ta pačia vaikų grupe mediniame namelyje. Mūsų darbas buvo užtikrinti, kad jie yra saugūs, laimingi ir gyvena tvarkingai. Pripažinsiu, kad nemokėjau pasirūpinti tvarka ir taip pat pykdavau, kad mano 12 – mečiai kambariokai nesusitvarko ir keikdavausi tiek angliškai, tiek lietuviškai, kas nepadėdavo. 🙂
Laisvadieniai
Darbo dienos buvo ilgos ir kartą per savaitę gaudavome laisvą dieną. Stovykla parūpindavo transportą iki artimiausio miestelio Scranton, PA. Tuo metu to nežinojau, bet jame vyko The Office veiksmas.
Apsistodavome šalia airiško baro esančiame Scranton, dažniausiai keliolika žmonių viename numeryje tam, kad sutaupytume. Visi, kam virš 21 eidavo į barą, o kiti bandydavo prasmukti. Pamenu patį pirmą vakarą, kai triskart bandžiau praeiti pro apsauginį bare ir derėjausi dėl savo paso iki gavau grąsinimą, kad bus iškviesta policija, jei grįšiu darkart. Tuo metu kol derėjausi visi mano draugai sugebėjo prasmukti į vidų. Taking one for the team. 🙂
Olimpinės žaidynės
Savaitės bėgo vienos po kitų, tačiau nei viena diena nebuvo tokia pati. Kasdien būdavau lauke, mano plaukai grįžo į vaikystės baltapūkiškumą nuo saulės spindulių. Paskutinę savaitę stovykloje vyksta Olimpinės žaidynės. Visa stovykla pasiskirsto į dviejų parinktų šalių komandas ir kovoja dėl garbingos pergalės visų įmanomų sportų rungtynėse. Olimpinės žaidynės vainikuojamos rope burn rungtimi, kai vyriausi stovyklautojai (16 – 17-mečiai) stato laužą ir siekia pradeginti pirmi, o tūkstantis stovyklautojų stebi tai ir palaiko savo komandą šūksniais ir skanduotėmis. Būnant ten sunku suvokti, kad tai yra kažkas ypatingo, tačiau dabar pagalvojus atrodo stebuklas, kad milijonierių vaikas praleidžia visą vasarą miške be telefono ir jam rūpi pastatyti laužą, greičiau nei kita komandą, o tai stebi du tūkstančiai kitų akių ir nuoširdžiai palaiko.
Stovykla netrukus po Olimpinių žaidynių baigėsi ir vėl stojo ramybė. Aš netrukus pasileidau į nuotykių kupiną kelionę ir maniau, kad galbūt ne kitais metais, bet kažkada ateityje grįšiu į šią vietą.
P.s.
- Grįžau dar keturiskart. 🙂 Galėjo būti ir penktas, kai gavau pasiūlymą keliauti su stovyklautojų grupe po Vakarų Ameriką (to siekiau kas vasarą), tačiau nusprendžiau įleisti šaknis Lietuvoje ir pasirinkau dirbti ofise ir užsidirbti tokiai kelionei pats.
- Dabar vis dažniau pagalvoju, kad mano esminė motyvacija dirbti tapo pinigai ir siekis tapti reikšmingu. Valdžios ir pinigų niekada nebus pakankamai, tad jaučiu, kad mano motyvacija dingsta ir man darbas kartais nebesuteikia malonumo kaip anksčiau. Besidalindamas šia istorija norėjau prisiminti, kad visai neseniai mano motyvacija buvo nuotykiai ir nauji įspūdžiai ir tai man suteikė daugiau laimės. Turbūt karantino laikmetis mane padarė nostalgišku. 🙂
- Stovykloje išmokau groti ukulele ir per ją keliaudamas grodavau sau ir kitiems. Ta pačia ukulele grojau ir savo merginai per pirmą pasimatymą. 🙂
- Paskutinę mano vasarą stovykloje Lietuva tapo Olimpinių žaidynių šalimi. Apie tai paskelbė buvusi stovyklos direktorė, kuriai turbūt apie 70 metų, kai iššoko iš lėktuvo su parašiutu ir prie kojos pririšta Lietuvos vėliava. 🙂
- Po trijų savaičių stovyklavimo tėvai atvyksta lankyti vaikų stovykloje. Tūkstančio žmonių kaimas staiga tampa trijų tūkstančių žmonių kaimu. Lankyti galima nuo dešimtos, tad visi tėvai susirikiuoja į eilę prie stovyklos vartų ir paskelbus startą tėvai bėga link savo vaikų namelių. Vaizdas primena maratono startą. Vaikai tai vadina „Running of the Jews“, nes 99% vaikų yra žydiškos kilmės.
- Vieną iš vasarų apie stovyklą buvo statomas dokumentinis filmas, kurį rodė kino teatruose.
- Buvęs stovyklos savininkas laisvu laiku vairuoja Ferrari, bet daugumą vasarų praleidžia stovykloje ir su kanklėmis dainuoja dainas prie laužo. 🙂
- Du mano geri draugai, su kuriais iki šiol palaikome ryšį ir keliaujame yra iš stovyklos.
- Su vaikais stovykloje juokaudavome, kad kai jiems bus 21 metai, keliausime į Vegasą. Dar pora metų ir nusimato kelionė. 🙂