Darbo pokalbiai, kuriuose sakau NE

Categories Finansinė Laisvė
Darbo pokalbiai

Esu gana sėslus žmogus, tačiau kartą ar du kartus per metus sudalyvauju darbo pokalbiuose, kurie atsiranda dažniausiai per LinkedIn žinutes. Seniau tikėdavausi teigiamo atsakymo iš potencialaus darbdavio, dabar man jų sprendimas nebe svarbus, nes pirmas atsisakau toliau leistis į diskusijas. Manau, kad sveika pasitikrinti savo rinkos kainą ir apskritai pamatyti kaip dirba kiti.

Pirkit medinę svajonę

Prieš metus maniau, kad po dviejų metų, praleistų dabartinėje darbovietėje pakankamai susitupėjau ir man pasidarė nuobodu. LinkedIn pamačiau skelbimą, kuriame namais prekiaujanti įmonė ieško pardavėjų anglų kalba ir moka nuo €3.000 atlyginimą po mokesčių. Susidomėjau, nuvykau į ofisą ir man tai priminė buvusią BIG4 darbovietę – open space, mažai šypsenų ir dėl pinigų sėdintys žmonės.

Pamaniau, kad tai buvo pirmas įspūdis, tačiau darbo pokalbio metu su HR vadove įspūdis nepagerėjo. Ji man pradėjo skųstis kaip jaunimas nenori dirbti ir €3.000 algą uždirba geriausi pardavėjai, o studenčiokai pasitenkina ir mažiau, jei bimbinėja darbe. Paskutinę vinį į karstą įkalė komentaras, kad vadovas griežtas ir netoleruoja 5 minučių vėlavimo pietų pertraukos metu. Man tai sudarė įspūdį, kad ofise šypsenų trūksta dėl micromanagement’o.

Po šio pokalbio supratau du dalykusL

  1. esminius punktus svarbu susitarti telefoninio pokalbio metu.
  2. aš turiu puikų darbą ir nebenoriu jo keisti
Pirkit plaučių ventiliatorių

Po kelių savaičių nuo šio pokalbio gavau headhunterių žinutę LinkedIn siūlančią pasikalbėti apie darbo galimybę telefonu.

Per darbo pokalbį supratau, kad man siūlo pardavinėti medicininę įrangą. Apie ją nieko nenusimanau, tačiau pardavimo mokymuose buvau sutikęs mokyklos laikų pažįstamą, kuris pardavinėjo būtent medicinos įrangą. Beklausydamas jo pasakojimų apie cold call’us ligoninėms ir kitoms viešoms įstaigoms, daugumą sandorių atliekant ne telefonu, o tik gyvai, supratau, kad tai ne man. Manau, kad pardavimas gyvuose susitikimuose yra laiko švaistymas ir man toks būdas nepatinka. Tad atsisakiau toliau leistis į diskusijas, nors siūloma alga buvo maždaug trečdaliu didesnė už dabartinę bazinę algą iki premijų.

Daryk tą patį pas mus

Prieš mėnesį pirmąkart gavau pasiūlymą pakalbėti dėl darbo konkurentų įmonėje. Malonu gauti šiek tiek pripažinimo, juolab, kad dabartinėje darbo vietoje iš dalies atsidūriau atsitiktinai ir man pasisekė.

Su įmonės vadovu pakalbėjome ir tai yra iš esmės panašu, ką jau dariau pastaruosius kelis metus – padėti statyti naują verslą. Nemanau, kad kada nors dirbsiu korporacijoje, nebent įmonė, kurioje dirbu iki to išaugtų pati. Man įdomus pats kūrimo procesas, kuriame viskas vyksta greitai ir gera mintis gali likti įmonės procesuose ilgam. Tuo didžiuojuosi.

Tačiau jaučiu, kad mano darbas dabartinėje darbovietėje nėra baigtas – pastatėme pamatus, laikas statyti dangoraižį. 🙂

Bet kokiu atveju, ketinu susitikti su įmonės atstovu ir gyvai, kad susipažinčiau gyvai, galbūt pažintis ateityje pravers. Bendraujant su konkurentais galima daugiau sužinoti apie jų produktą ir tai panaudoti savame darbe derintis su verslo partneriais.

O kaip dažnai darbo pokalbiuose dalyvaujate Jūs?

2 thoughts on “Darbo pokalbiai, kuriuose sakau NE

  1. Manau, kad ankstyvoje karjeros fazėje, vaikščioti į darbo pokalbius netgi būtina, net ir labai mėgstant savo darbą.

    Pirma, tai dėl interviu įgūdžių. Net jeigu pastarasis darbas nėra svajonių ir dabartinio keisti nesinori, bet sėkmingas pasirodymas interviu irgi yra skill’as, kurį galima tobulinti – jaudulio valdymas, išsisukimas iš padėties, nuoseklus atpasakojimas savo nuveiktų darbų ir patirčių ir taip toliau. Bus lengviau paskui iš tiesų einant į svajonių darbo pokalbį.

    Tačiau suprantu kodėl gali ir nesinorėti – kai kurie darbdaviai turi skausmingus ir ilgus 7 etapų atrankos procesus, su trimis “namų darbų” užduotimis tarp jų, kas reikalauja labai daug laiko. Tai labai svarbu žinoti kurioje tiksliai vietoje nusimesti 🙂

    Aš “susitikt susipažinti prie kavos” ar “pabendrauti telefonu” linkęs suteikti šansą beveik visiems, bet jeigu procesas tikrai imlus laikui – grynai dėl sporto niekada nepasirašau. Tuomet tęsiam, jeigu tikrai noriu to darbo.

    1. True that. 7 etapų atrankos procesai skamba kaip large corp’ų dalykas 🙂 Teko gal tokiame sudalyvauti? 🙂

      Darbo pokalbis man atrodo kaip interviu pokalbių laidoje, kur gali pasidžiaugti savo gyvenimu. 🙂 Ypatingai turint kitą darbą nebūna ko drebinti kinkų. 🙂

Leave a Reply