Gyvenimas svajonėje

Categories Psichologija
Svajonė

Gyvenu ateityje. Stipriausius jausmus man sukelia mano vaizduotė ir laukimas, kol vaizdai mano galvoje taps vaizdais akyse. Tačiau taip gyvenant pamirštu, kad šiandiena yra kažkada buvusi mano svajonė.

Auksinis rytojus

Kažkada pradėjau mokytis savo hobio ir norėjau būti geriausias Žemėje. Daug mokiausi, tačiau rezultatai neatėjo taip greitai kaip norėjosi. Prieš du metus atrodo, kad mano sugebėjimai darosi vis menkesni ir mano tikslas – nepasiekiamas. Savo dabartį lyginau su įsivaizduojama ateitimi ir kelis metus iš eilės fokusuojuosi ne į progresą, o į rezultatą.

Anksčiau džiaugdavausi dėl klaidų, nes žinau, kad suklydęs turėsiu mažesnę tikimybę suklysti taip pat dar kartą. Tačiau vėliau kiekviena klaida man tapo įrodymu, kad nesu geriausias Žemėje ir save dėl to kaltinu. Malonumas iš proceso dingo ir vienintele priežastimi tampa kodėl toliau tęsiu hobį – pinigai. Jei šio mąstymo nesugebėsiu pakeisti – mesiu veiklą dėl to, kad nepasiekiau įsivaizduojamos tobulybės.

Tas pats tobulumo siekimas persikelia ir į kasdienį gyvenimą – noriu keliauti toliau nei Europa, tačiau dėl Covid ir priklausomybės nuo darbo negaliu to daryti taip ilgai, kaip to norėčiau. Tačiau net jei ir galėčiau keliauti kur noriu ir kiek noriu – veikiausiai nesimėgaučiau akimirka, o planuočiau tolimesnius veiksmus.

Šilutė

Pastarąsias kelias savaites leidžiu pas savo draugę Šilutėje. Pirmas kelias savaites buvau kupinas įspūdžių ir net šašlykinės užkūrimas teikė daug teigiamų emocijų. Tačiau įspūdžiai laikui bėgant blėsta ir vėl noriu kažko naujo. Visiems pasiūlymams stengiuosi sakyti taip, kaip ir „Yes man“ filme ir tuo džiaugiuosi. Stengiuosi pasimėgauti kiekviena akimirka dabartyje, o ne savo susikurtose svajonėse.

Manau, kad mėgaujuosi kelionėmis todėl, nes leidžiu patirti sau kažką naujo, o kasdieniniame gyvenime esu įpratęs prie savo rutinos. Nenoriu anksti pasenti, tad noriu išbandyti kuo daugiau naujų patirčių. Ankstyva vidurio amžiaus krizė. 🙂

Joga

Karantino pirmą dieną pradėjau daryti jogą ir ją dariau arti šimto dienų iš eilės. Darydamas ją mokausi sustoti ir pabūti akimirkoje. Tačiau iš įpročio pradedu svajoti kaip jogą daryčiau ašrame Indijoje arba kokie darbai dar liko šiandien. Tačiau momentai, kai būnu čia ir dabar ir negalvoju apie nieką man teikia daugiausiai džiaugsmo.

Tikiuosi, kad tą džiaugsmą perkelsiu ir į kasdienę rutiną.


Patiko postas? Prenumeruok arba palik man arbatpinigių. Palaikykite mane

Viso rėmėjai paaukojo €51, kurie buvo skirti apmokėti dalį hostingo ir domeno išlaidų. Ačiū!

Leave a Reply