Gal jau laikas į ofisą?

Sunku patikėti kiek stiprūs įpročiai – išeini iš darbo ir protas tau pradeda kuždėti, kad kažkas ne taip ir reikia greičiau grįžti į komforto zoną. Praėjo dar tik kelios mano bedarbystės savaitės ir karts nuo karto pastebiu kaip pasąmoningai norėčiau vėl pasinerti į ofiso veiklą, ypatingai į fainame start-up’e, pvz. Vinted. Bet tai yra miražas. 🙂

Geros mintys

Karts nuo karto mano mergina pasidalina iššūkiais su kuriais susiduria savame darbe ir man pačiam norisi dalį jų išspręsti, nes atrodo žinau paprastą būdą kaip tai galėčiau padaryti. Turbūt visada buvau degtukas ir idėjų generavimas man patinka, tačiau savo idėjų pardavinėjimo ir darbinių susitikimų su kolegomis dar tikrai nepasiilgau.

Trumpa atmintis

Šios mintys grįžti į ofisą dar kartą parodo kokia trumpa yra žmonių atmintis ir, kad didžioji dalis nemalonių dalykų pasimiršta.

Kalbant su draugais dažniau pastebiu nusivylimą darbu – užknisa kelionės į ofisą; atsibodo žiūrėjimas į ekraną, kai neturi darbo, bet jauti pareigą atrodyti užimtas; užknisa tie du kolegos iš kito skyriaus, kurie tęsia liežuvavimą, pradėtą per summerfest, tik šįkart jau mažiau tiesiogine prasme, etc.

Bet tada ateina 10-ta mėnesio diena ir penkioms minutėms darbas mažiau užknisa, nes įkrito pusantros štukės eurų. Susimoki nuomą, atsidedi maistui ir ateičiai bei toliau tęsi egzistavimą ir skundiesi kaip yra sunku.

Ką daryti?

Dabar skaitau R. Sharma „Lyderis be titulo”. Pradėjau knygą skaityti skeptiškai, nes savigalbos knygos dažnai viską piešia vaivorykštės spalvomis. Kartais būna įdomu, kaip akivaizdžios tiesos parašytos įtaigiu būdu sukelia norą keistis. Pavyzdžiui – daryk penkis dalykus kasdien, kad taptum geresniu savo darbe.

Šią mintį nukreipiau į savo hobį ir patvirtinau savo dabartinius veiksmus, kai kasdien kryptingai mokausi, kad tobulėčiau. Tačiau tuomet pagalvojau apie savo buvusį darbą – ką aš būčiau daręs kasdien? Viduje pajutau įtampą – veiksmus aš puikiai žinojau, tačiau jų nedariau specialiai, nes už tai daugiau nebūčiau uždirbęs ir būčiau patyręs daugiau streso. Kai esi dead-end darbe bet kokios papildomos pastangos atrodo kaip bergždžias reikalas, nes iš to naudos jokios negausi.

Pirmais metais darbe mane gyrė už aktyvumą ir net kritikavo, kad esu per daug iniciatyvus. Antrais mane peikė už tai, kad man trūksta iniciatyvos. Kas pasikeitė?

Miriau viduje, nes du metus nei vienas mano projektas nebuvo įgyvendintas. Vadovas pasakė, kad įgyvendins mano projektus, kai pateiksiu pakankamai gerų minčių, o kai tą patį projektą pasiūlė kolega – pagyrė jo iniciatyvą.

Negana to, ilgainiui pradėjau jausti vadovo spaudimą, kad rezultatai nėra pakankamai geri ir reikia kažką daryti. Priminiau apie savo siūlomas mintis, tačiau priėjome išvados, kad mano pasiūlymai nėra prioritetiniai ir per dieną ilgalaikės problemos neišspręs. Vėliau ratas apsisuko ir vėl grįžome prie to, kad man trūksta proaktyvumo (kaip aš nekenčiu šio žodžio). No shit, Sherlock – aš tapau kaltas, kad vadovas manęs prašo padaryti projektus, kurių pats vadovas nesutinka įgyvendinti.

Patogumas

Tačiau toliau dirbau bergždžiame darbe. Manau, kad toks mąstymas ydingas ir su juo gyvenau kelis metus ir man gaila savo ištaškyto laiko. Man buvo patogu uždirbti neblogus pinigus už bare minimum pastangas, tačiau viskas turi savo kainą – jaučiau, kad elgiuosi neteisingai, bet man buvo per daug patogu keistis. Tai persidavė ir į kitas mano gyvenimo sritis, o išėjus iš komforto zonos vėl pasąmoningai norisi į ją grįžti.

Manau, kad vien carVertical yra keliasdešimt viduje mirusių žmonių, kuriems nusispjauti ant darbo:

Fuck it, gyvenimas yra vertas daugiau nei patogumas.

Einu auginti raumenų ir smegenų – kelias valandas praleisiu sportuodamas ir mokysiuosi savo hobio. Ar atsipirks – nežinau, tačiau jaučiu vidinį pasitenkinimą ir tobulėju, pasiilgau to. 🙂 Per mėnesį priaugau beveik 4 kilogramus svorio, kurio didžioji dalis iš vandens, kurį su kreatino papildais kaupia raumenys, bet jaučiuosi stipresnis.

Ar tikrai patogumas vertas savo kainos?