Gyvenimo džiaugsmas

Nuomininko iškraustymas pareikalavo nemažai emocinių jėgų ir lai karma jam duoda tai, ko jis nusipelnė. Vieną iš dienų pajutau skausmą šone ir jis jau tęsėsi daugiau nei savaitę. Nemalonu. Proga išbandyti savo sveikatos draudimo galimybes.

Kas ten užsimazgė?

Nuvykau pas šeimos gydytoją ir papasakojau apie situaciją, gavau nemažai siuntimų pas įvairius specialistus – nuo vidaus ligų iki rentgenologo konsultacijos dėl stuburo netobulumo. VIskas nemokama – kodėl nepasitikrinus.

Vieno iš patikrinimų metu gydytoja visiškai atsitiktinai pastebėjo keletą mazgelių skydliaukėje ir man pasakė, kad ji neturi licencijos daryti išvadas dėl pakitimų skydliaukėje ir aiškiai nurodė, kad būtina kreiptis į specialistą. Mano pirma mintis buvo, kad mazgeliai neskamba kaip kažkas blogo. Tačiau paklausus kas, jos nuomone, tai yra, ji paminėjo, kad gali reikėti daryti biopsija ar tirti nuodugniau.

Iš daktaro House’o atsiminimų, suprantu, kad tai gali būti tyrimas dėl vėžinių ląstelių. Fuck this shit. Kitas tyrimas pas licencijuotą specialitę – po mėnesio.

Kelias iš klinikos į namus buvo lyg skridimas debesimis. Jaučiausi kaip sapne, tačiau pro mane pravažiuojančios mašinos, medžių ošimas, praeiviai – viskas tikra. Ar aš mirsiu?

Pradėjau galvoti kaip dažnai dėmesį skyriau nereikalingoms smulkmenoms – gerą ar blogą įvertinimą gausiu darbe, būsiu šaltas su man nepažįstamais žmonėm, tačiau dėl to pergyvensiu, kad nesu pakankamai socialus etc. Nerimas mane nuvedė iki minčių, kad pradėjau dėlioti kam kokią palikimo dalį paliksiu.

Ar aš teisingai gyvenu?

Viena iš kilusių minčių buvo, kad numirsiu anksčiau, nei galėsiu pasimėgauti visais gyvenimo teikiamais malonumais. Dalį džiaugsmo vis atidedu į ateitį, tikėdamasis, kad jis ateis keleriopai didesnis, tačiau ar tai tikrai teisingas kelias? Šiuo momentu atrodo, kad nichuja.

Tokios stiprios emocijos greitai atsijojo svarbius ir nesvarbius dalykus – norėjau tiesiog grįžti namo ir būti savo mergina ir šuniu kaip ir bet kurią kitą dieną. Bet dabar turėsiu laukti mėnesį, kad sužinočiau kas su manimi vyksta.

Mėnesio metu turėjau keletą break-down’ų ir pradėjau lankytis pas psichoterapeutą. Tiesą, pirmas mėginimas buvo nevykęs – viduryje seanso psichoterapeutė nutraukė seansą ir pasakė, kad man negalės padėti. Tuomet kitą dieną 6 ryto parašė žinutę, kad paskambinčiau jai. Paskambinau perpiet ir sužinojau, kad ji visgi galės padėti, tiesiog vakar susidūrė su asmeninėmis problemomis. Turbūt normalu, tačiau nebegalėjau ja pasitikėti ir vykau pas kitą specialistą, kuris man padėti galėjo.

Man padėjo du dalykai:

1. Pakalbėjus su mama, sužinojau, kad tai yra paveldimas dalykas ir ji su mazgeliais gyvena jau 20+ metų;

2. Turėjau planą kaip valdyti nerimą: lauksiu vizito pas gydytoją, iki tol nieko negaliu pakeisti. Negaliu pakeisti – let it go.

1 month later

Po mėnesio nuvykau pas kitą specialistę. Buvo baisu, tačiau, kaip ir su visais dalykais, išmokau su tuo gyventi. Patikrinimo metu pasitvirtino ta pati diagnozė kaip ir mamai ir tiesiog gavau rekomendaciją apsilankyti pas endokrinologą ir profilaktiškai tikrintis. Viskas baigėsi gerai ir vėl grįžtu į įprastą gyvenimą.

Grįžus į įprastą gyvenimą vėl grįžau prie erzulio dėl smulkmenų ir pasikartojančio noro mesti visas bent kiek nemalonių pojūčių teikiančias veiklas.

Manau, kad jei yra vienas dalykas, kurio išmokau iš šios situacijos – mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais:

  • Nusipirkau Playstation 5, praleidau eilę valandų žaisdamas FIFA;
  • Prieš kelias dienas užsisakiau picą, nes buvo penktadienis ir vakare žaidė Žalgiris;
  • Susitikau su draugais ir prikirtom cepakų;
  • Dalį sunkių ir nevisad malonių HIIT treniruočių pakeičiau lėtomis treniruotėmis su štangomis;
  • Vėl rašau blogą;
  • Pakeičiau šviestuvo gaubtą, kurį sudaužiau;
  • Su mergina žiūrėjome Pornhub dokumentiką. 🙂

Anksčiau save spaudžiau atsiduoti darbui, hobiui, sportui 100% ir didžiąją dalį man malonių akimirkų nustūmiau į ateitį. Ateitis nėra garantuota ir džiaugiuosi, kad daugiau džiaugsmo sugebu patirti šiandien.

Ačiū mazgeliams. 🙂


Patiko postas? Prenumeruok arba palik man arbatpinigių. Palaikykite mane

Viso rėmėjai paaukojo €61, kurie buvo skirti apmokėti dalį hostingo ir domeno išlaidų. Ačiū!

8 thoughts on “Mazgeliai

  1. “Prieš kelias dienas užsisakiau picą, nes buvo penktadienis ir vakare žaidė Žalgiris”
    – smagu kad tik tiek užtenka pasijausti laimingesniu:)
    Ar su FIRE judėjimu riboji maisto užsakymą į namus ar restoranus? €0 per mėn?:)

    1. Andriau,

      ačiū už komentarą.

      Taip, tikrai nedažnai užsisakau picą. FIRE dalis turbūt, kad užsisakiau telefonu ir nuėjau iki Maurizio’s jos pasiimti. 😀

      Seniau, kai sudarinėjau biudžetą ir turėjau mažesnes pajamas, skirdavau €100/mėn. bet kam ir tą dalį išsiimdavau cash’u. Dabar nelabai seku tokias išlaidas, bet stengiuosi kartą į savaitę kažkur linksmiau išleisti pinigų. Kartais ir LIDL galima pasitaškyti per Deluxe savaites. 😀

  2. As apie tuos nuomininkus masciau irgi, kai pasensiu. Cia kol jaunas tai gal lengviau susitvarkai, bet kas bus senatvej. Nu aisku galima pasisamdyt kas uz tave su jais tvarkysis, gal ir sprendimas. Tik jei neapgaus. Nu baisu yra ta senatve, kad atrodo bejegis busi. Vienintelis budas, dabar negalvot. Buna kad numirsta ir turedami jegu zmones, kas atrodytu irgi gaila.

    1. Dariau,

      ačiū už komentarą.

      Manau, kad pirmąkart sunkiausia. Dabar turiu panašią situaciją ir jaučiuosi visiškai ramus.

      Jei nuoma ateityje kels daug emocijų, jos bus galima atsikratyti. Dabar ją naudoju dėl sverto, bet jei kažkada pinigų turėsiu pakankamai, manau, kad juos galima ir pasyviau įdarbinti akcijose ar paskolose.

  3. Gaila, kad nėra patiktukų, mielai pa👍🏻🙂
    Nepamiršti mėgautis gyvenimu net ir siekiant FIRE išties svarbu, dar turbūt nebuvo nei vieno, besididžiuojančio savo “the richest man in the graveyard” titulu.

    1. Mureanda,

      ačiū.

      Like, share, subscribe kažkada buvo, nepamenu kodėl išjungiau. 😀 Ta proga grąžinau like buttoną. 😀

Leave a Reply