Lietuviško Ofiso Planktonas. Iki galo.

Ankstesnio įrašo dalis. Visi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Bet koks sutapimas su realiu gyvenimu yra atsitiktinumas.

Ką tik gavau paaukštinimą. Projekto vadovo pareigos buvo keistos – pats sau dėliojausi dienotvarkę ir sprendžiau ką dirbti. Atrodo, kad įmonėje tapau nematomu žmogumi. Buvusį vadovą Gustą lyg ir mačiau, tačiau kartu keliai nelabai susikirsdavo, naujam vadovui Egidijui buvau įdomus tik pirmą mėnesį. Jo metu pasidalinau savo planais ką dirbsiu artimiausiu metu. Egidijus pasidalijo savo svajone – siųsti automatizuotus laiškus visiems klientams pagal jų portfelį.

Pats buvau Insury klientas jau eilę metų, tad suvokiau įmonės problemas – buvome techniškai nepatrauklus, negražus, bet gerai veikiantis produktas. Panašiai kaip draudimo Luminor.

Egidijaus svajonė pasirodė pakankamai didelis projektas, tačiau jokio deadline’o nebuvo ir tiesiog pradėjau kurti visą laiškų planą kartu su klientų portfeliais ir laiškų tekstais.

Kūriau šį projektą kone pusmetį, daugiau kitų veiklų neturėjau ir viskas ėjosi kaip per sviestą. Sukūriau keliasdešimt kitų pasiūlymų iš neturėjimo ką veikti ir nekantravau dradimo Luminor paversti į Revolut.

Baigus automatizavimo projektą parodžiau jį kolegoms. Jis buvo tokios apimties, kad iš esmės niekas iš susitikime esančių žmonių jo nesuprato, tačiau gavau kelis pasiūlymus ką galėčiau patobulinti ir kitą dieną mano pusmečio darbas buvo baigtas.

Naujų užduočių iš Egidijaus nesulaukiau. Visa situacija buvo kone priešinga – automatizavimo projektą vis atidėliojome kitam ketvirčiui, o kitiems mano pasiūlymams vietos prioritetų sąraše taip pat neatsirado. Nelabai supratau, ką veikiu šioje įmonėje, apart to, kad per dieną keliskart atsiliepiu į kelis įeinančius skambučius ir atrašau į dešimt elektroninių laiškų.

Metinis pokalbis

Tačiau atėjus metiniam pokalbiui gavau gerą pasiūlymą – 12.5% didesnį atlyginimą ir papildomą procentą už įprastus darbo rezultatus. Pats Egidijus pasiūlė tokį pokytį, net derėtis nereikėjo. Sutikau su pasiūlymu ir toliau nepersistengiau darbe.

Praėjus kelioms dienoms į mano LinkedIn įkrito kvietimas susitikti su Lietuvoje gerai žinomu draudimo šulu. Jam prieš kelias savaites buvau pats siuntęs žinutę su siūlymu bendradarbiauti, tad žinutė smarkiai nenustebino, tačiau panašu, kad jis norėjo kreipti pokalbį kita kryptimi – siūlė pasikalbėti apie įvairias galimybes rinkoje.

Supratau, kad kalbėsime daugiau apie mano galimybes pereiti dirbti į jo įmonę. Susitikus pasiūlymas nustebino labai stipriai – jis pasiūlė tapti jo kuriamo startup’o Sox vadovu. Mane šis pasiūlymas pribloškė taip stipriai, kad pradėjau jį įtikinėti, kad jam nesu reikalingas ir jam praverstų darbštesnis žmogus nei aš. Jis paminėjo, kad sėkmės atveju galėčiau tikėtis uždirbti apie €500.000 per penkis metus, tačiau paminėjau, kad arti to turėčiau užsidirbti pagal naują pasiūlymą iš esamo darbdavio. Apsikeitėme mandagybėmis, pasidžiaugiau pietumis su protingu žmogumi ir mano savimeilė švytėjo visą likusią dieną.

Tiesa, švytėjimas, netruko nublankti. Egidijus po savaitės pranešė, kad Gru ir valdyba peržiūrėjo pasiūlymą dėl mano didesnio darbo užmokesčio ir premijų dalį nubraukė ir paliko subjektyvių premijų galimybę pagal gerus darbo rezultatus. Tiesiog taip.

Manau, kad eilinis darbuotojas liūdėtų nepriėmęs ankstesnio pasiūlymo tapti naujo startup’o akcininku ir užsidirbti daugiau pinigų, tačiau apart savimeilės paglostymo tas pasiūlymas man stipriai nerūpėjo – draudimas man nerūpi ir darbe buvau tik dėl lengvų pinigų.

Kalėdinis balius

Atlyginimui sėkmingai augant gyvenau patogiai, tačiau iš esmės darbe neveikiau nieko prasmingo. Pati darbovietė mane skatino tai daryti – svarbiausia nesigirti kolegoms, kad žiūriu Netflix darbo metu. Kito skyriaus projektų vadovas Algis pasigyrė apie tai ofiso pletkininkei Vilijai ir jau kitą dieną atsidūrė Gusto kabinete ir raudo iš gėdos.

Per eilinį ketvirtinį prioritetų aptarimą pasiūliau įgyvendinti kelis iš mano pasiūlymų, tačiau Gustas pasakė, kad įmonei papildomo uždarbio nereikia ir jie nėra reikalingi. Seniau dar būčiau pykęs, tačiau dabar gavau dar vieną žalią šviesą nieko neveikti ir iš darėsi pačiam įdomu kuo tai baigsis.

Prie vidinės ramybės prisidėjo ir tai, kad artėjo kalėdinis balius. Vakarą pradėję Paupyje, kaip visada, baigėme Senamiesčio baruose. Po keleto alaus prie vieno stalo atsidūrėme kartu su Gustu ir sukilo noras pabaigti visus mūsų ginčus visiems laikams ir atvirai pasikalbėti apie tai kas iš tikrųjų tarp mūsų įvyko ir atsiprašyti už pasipriešinimą jam. Tačiau susilaikiau nuo šio žingsnio. Nuoširdaus noro atsiprašyti nejaučiau, tačiau maniau, kad tai galėtų man geriau įsitvirtinti įmonėje.

Vidurnaktį nusigavus į Bardaką kolega Laimis dalijosi istorijomis apie tai kaip šniojo koksą. Nepanašu, kad buvo sustojęs, nes buvo vienas aktyviausių žmonių įmonėje tiek vakarais, tiek naktimis. Vienu metu jis manęs paklausė kiek uždirbu ir pasiūliau parašyti telefone abiems ir tuomet parodyti vienas kitam tuo pat metu. Parašiau kiek išpūstą skaičių ir jis sutapo su Laimio. Davėme vienas kitam penkis ir vakaras pasibaigė.

Kolegų strėlės

Praėjus kelioms savaitėms nuo prioritetų aptarimo įmonės pardavimai staga stojo. Staiga pradėjau justi kandžias kolegų replikas, kad per įdedu mažai pastangų. Daugiausiai piktų komentarų sulaukiau iš Laimio ir Rūtos, kurie dirbo pardavimų skyriuje ir jų atlygis tiesiogiai nukentėjo dėl sustojusių įmonės pardavimų. Viešas faktas, kad Laimis su Rūta buvo daugiau nei draugai po pastarojo kalėdinio baliaus, mano nemėgėjų kiekį automatiškai didino.

Laimis pradėjo kelti mano kompetencijos klausimus savaitinio Zoom’o metu ir pasiūliau jam ieškoti atsakymų pas Egidijų, kuris nesutinka atlikti nei vieno iš mano projektų, bei Gustą, kuris prieš kelias savaites sakė, kad įmonei papildomo uždarbio nebereikia.

Toks pardavimų stojimas buvo sezoniškas ir man nebuvo naujiena. Praėjus mėnesiui ar dviems situacija visada grįžta į savas vėžes. Tačiau šie kolegos buvo nauji, žinojo, kad uždirbu tiek pat kiek ir jie ir tai nepadėjo.

Nepadėjo ir tai, kad Egidijus visas nesėkmes pradėjo versti ant manęs kolegų akivaizdoje, nors žinojo, kad tai yra laikina ir pats pasirinko neinvestuoti į mano siūlomus projektus, kurie buvo ilgalaikiai sprendimai ir būtų padėję spręsti šias problemas ilgame laikotarpyje.

Tapau atpirkimo ožiu, nes tai buvo patogiau, nei pasakyti, kad pasirinkome nieko nedaryti ir pardavimų komandai nesišviečia jokios premijos artimiausią ketvirtį. Tough luck, tačiau ir toliau dariau tą patį, ką ir kasdien – atsiliepiau į kelis skambučius ir atsakydavau į keletą laiškų, nes supratau, kad mano siūlymai kažką keisti yra beprasmiai.

Nerimas

Kažkada sapnuodavau, kad dirbu. Žinojau, kad tai yra ženklas, kad persidirbu ir nesugebu pasiilsėti net miegodamas.

Dabar buvo atvirkščiai – pribudau vidury nakties šeštadienį ir jutau vidinį pyktį. Kodėl aš esu šioje situacijoje? Kodėl mano pasiūlymai nepakankamai geri juos įgyvendinti, nors juos turi mūsų konkurentai? Ką aš darau ne taip? Valandą varčiausi su šiais klausimais ir negalėjau užmigti. Ilgėjausi tuo metu, kai mano vadovas buvo Andrius ir jutau visišką jo pasitikėjimą juo, o dabar mūsų startup’as tapo kažkokiu corporate bullshit su beprasmiais susitikimais, ofiso politika, kiekvieno darbuotojo veiksmo aprašymais ir sekimu. Šeimos verslas tapo fabriku ir man tai nepatiko.

Su corporate atėjo ir sveikatos draudimas, kurį sėkmingai panaudojau psichoterapeutui, kuriame labai daug kalbėjau apie darbą ir jo beprasmybę. Jis man pasiūlė tai pasakyti savo vadovui, tačiau tik tuo atveju, jei esu pasirengęs susidurti su visomis to pasekmėmis, pavyzdžiui atleidimu iš darbo ar atvirai blogais santykiais su vadovu. Tačiau tai pasakyti daugiau apie mano vadovus, nei apie patį mane.

Galvojau apie tą mintį, tačiau toliau gaudavau gerą atlyginimą ir buvau skatinamas premijomis, nors darbe iš esmės nieko nedariau, tiesiog rankoje turėjau auksinį bilietą. Tačiau tas bilietas turėjo ir juodąją pusę, kuri gadino man nuotaiką. Kas kelis mėnesius darbe mane sutrigerrindav’o ta pati situacija apie mano minčių neįgyvendinimą ir prarasdavau po valandą ar dvi miego. Tuomet nusiramindavau ir tai pasimiršdavo.

Viršūnę ši būsena pasiekė atostogų metu. Vėl prisiminiau situaciją Karibuose su Gusto žinutėmis telefone ir instagrame su siūlymu pasikalbėti apie darbą ir ne kartą jį pasiunčiau nachui mintyse ir gailėjausi to nepadaręs anksčiau. Tačiau vėl netekau miego ir nusprendžiau, kad atėjo laikas atvirai pasakyti ką galvoju apie šią situaciją Egidijui. Jis mano vadovas buvo kelis metus, dažnai bendravome, jis kartais atrodė supratingas, tačiau nebuvo startupiškas žmogus ir mūsų įmonė vis dar buvo draudimo Luminor.

Atsikėliau iš lovos ketvirtą ryto ir parašiau viską, ką jaučiu:

Jau kurį laiką darbe jaučiuosi blogai. Ne perdegęs, ne pavargęs – greičiau nuolat viduje suspaustas. Ilgai galvojau, ar apie tai kalbėti, bet supratau, kad jeigu nepasakysiu dabar, šita būsena niekur nedings.

Man atrodo, kad per pastaruosius metus palaipsniui praradau savo vadovo pasitikėjimą. Ne dėl vieno konkretaus įvykio – greičiau dėl tylos, kuri atsirado tarp mūsų. Kai pradėjau dirbti projekto vadovu, turėjau aiškų jausmą, kad mano įžvalgos reikalingos. Dabar dažnai jaučiuosi kaip žmogus, kuris kalba, bet jo niekas negirdi.

Aš matau problemas produktuose ir procesuose, siūlau sprendimus, ruošiu planus, bet jie nuolat atsiduria prioritetų sąrašo apačioje. Suprantu verslo logiką – renkamės tai, kas atrodo svarbiausia šiuo metu. Tačiau kai tas „šiuo metu“ tęsiasi metus ar ilgiau, pradedi abejoti ne sprendimais, o savo vieta komandoje.

Ypač skaudu tada, kai tą pačią mintį, kurią aš kartoju mėnesiais, palaikymo sulaukia tik tada, kai ją pasako kitas kolega. Kai pasiūlymas atmetamas iš mano lūpų, bet tampa „gera idėja“, kai ją įvardija Laimis. Tokiose situacijose jaučiuosi ne tik ignoruojamas, bet ir pažemintas – ypač kai tai nutinka kitų akivaizdoje.

Pastaruoju metu atsirado dar vienas dalykas, kuris mane stipriai veikia. Kai įmonėje atsiranda įtampa ar rezultatai trumpam suprastėja, jaučiu, kad kaltė tyliai perkeliama man. Nors strateginiai sprendimai buvo priimti bendrai, nors buvo sąmoningai nuspręsta nieko nekeisti, kolegų akyse tampu patogia figūra, ant kurios galima išlieti frustraciją.

Tai kartojasi cikliškai. Kas kelis mėnesius ateina tas pats jausmas – kad mano darbas vertinamas ne pagal tai, ką darau, o pagal tai, kaip jaučiasi kiti. Metinių pokalbių metu girdžiu, kad „viskas lyg ir gerai“, bet kartu nuolat akcentuojama, kad kažkam atrodo, jog darau per mažai. Mane žeidžia tai, kad nuomonė apie mane formuojama per kitų emocijas, o ne per realius rezultatus.

Aš nenoriu konflikto. Man patinka mano darbas, man rūpi ši įmonė ir nenoriu iš jos išeiti tylėdamas ir nusivylęs. Šį pokalbį matau kaip bandymą atvirai padėti kortas ant stalo ir kartu suprasti, ar galime pakeisti tai, kaip dirbame kartu.

Noriu tik vieno – aiškumo. Ar mano idėjos čia reikalingos. Ar mano vaidmuo turi realų svorį. Ir ar šitą situaciją galime spręsti kartu, o ne apsimesdami, kad jos nėra.

Tikiuosi, kad visa tai liks tarp mūsų.

Ugnius.

Tačiau mygtuko send nepaspaudžiau. Neišdrįsau, bijojau netekti darbo ir patekti į nežinią. Maniau, kad kitur geriau nebus, reikės tikrai daug dirbti ir vargu ar užsidirbsiu daugiau pinigų.

Po 20 metų

Vis dar esu projektų vadovas HoldingSury. Įmonė uždirba stabilų pelną, aš uždirbu vidutinį Lietuvos atlyginimą. Per pastarąjį dvidešimtmetį įmonėje nenuveikiau daug – atsakiau daug laiškų ir skambučių, prirašiau daug popierinių projektų. Labai džiaugiausi, kad po kelių darbo metų vienas jų buvo įgyvendintas su Laimio pagalba.

Kasdien grįžtu namo ir vis dar naktimis jaučiu nerimą. Manau, kad galėjau stipriau už save pastovėti, atsikirsti kolegoms ir vadovams, galų gale turėjau išsiųsti tą laišką Egidijui, tačiau nedrįsau to padaryti.

Už kelių metų išeisiu į pensiją. Žvelgiant atgal, jaučiu, kad turėjau daug potencialo ir minčių, kurias galėjau įgyvendinti ir prisidėti ne tik prie geresnių įmonės rezultatų, tačiau ir prie savirealizacijos. Tačiau žvelgiant atgal matau tuštumą. O gal labiau šešėlį, kuriame likau tų, kurie kalbėjo garsiau, kovojo už savo idėjas stipriau ir kilo korporacijos laiptais.

Nesu tikras ar mane kas nors prisimins, kai išeisiu į pensiją. Galbūt gausiu gražų brangų rašiklį su HoldingSury logotipu, tačiau ar tai nesukels man dar daugiau nerimo, nes viduje pradėjau nebemėgti visko, susijusio su šiuo kvailu pavadinimu?

Jaučiausi laisvas, nes keliasdešimt metų dirbau kelias valandas per dieną, tačiau ar tai tikrai buvo laisvė, jei jaučiuosi toks nelaimingas? Kaip viskas būtų pasisukę, jei visgi būčiau paspaudęs Enter ir būčiau išsiuntęs tą laišką Egidijui?

To jau niekada nesužinosiu. Jau artėja penkta ryto ir pabandysiu kaip nors sudėti bluostą ir pasiilsėti nuo tokios laisvės.