Keli metai atgal.
Pastarąjį pusmetį nebemėgstu savo darbo. Jaučiuosi kaip devintokas, kuris laukia dvyliktos klasės pabaigos ir naujo gyvenimo pradžios. Atrodo jau užuodi ir jauti kaip gyvensi ištrūkęs iš įprastos rutinos, mėgausiesi naujais džiaugsmais, tačiau supranti, kad be brandos atestato nieko negausi.
Kiek dirbti yra normalu?
Taip ir dabar – teoriškai dirbu full – time, realiai – 4 – 5 valandas per dieną. Ženkli darbo dalis automatizuota arba perimta kolegų, man belieka skambinėti žmonėms ir atsakinėti į laiškus.
Darbo pradžioje tai atrodė nuostabu – nedarau nieko sudėtingo ir gaunu už tai pinigus. Po trijų metų tokio pačio darbo – tas pats šabloninis pokalbis įgriso taip, kad kai skambinu tikiuosi, kad žmogus nepakels ragelio ir tiesiog paskambinti reikės vienam žmogui mažiau.
Perskaitęs Tim Ferriss knygą apie keturių valandų darbo savaitę pradėjau slackinti. Elektroninį paštą atsakinėju dukart per dieną – 12.00 ir 16.00, tai padeda išvengti nuolatinio šokinėjimo tarp darbų.
Ryte padarau 80% dienos skambučių, o popietę skiriu savišvietai ir pasivaikščiojimui su šuniu. Džiaugiuosi, kad išmokau dirbti efektyviai ir galiu daugiau laiko skirti sau, juolab, kad dabar 95% laiko dirbu iš namų ir nėra taip, akivaizdu, kad slackinu.
Never enough
Tačiau jausmas vistiek prastas. Rytiniai online meet‘ai vis kartojasi ir kalba sukasi apie tą patį – pardavimai maži, ką darom? Kažką pakeičiame ir kitą dieną kartojame procesą.
Nepamenu, kada paskutinįkart džiaugiausi rezultatais. Na, o kam man verstis per galvą, jei paskambinėjus ženkliai daugiau, man pinigine išraiška tai neturės didesnio nei 10% priedo prie algos, geriausiu atveju ir aukštesnių tikslų ateityje? Tą patį valandinį užmokestį gaunu besimėgaudamas savo hobiu, daugiau potencialo atlygiui augti matau ten, tad ir skiriu daugiau laiko mokytis hobiui, o ne tiesioginiam darbui.
Ką daryti?
Tačiau keisti nieko „negaliu“. Galiu išeiti iš full – time darbo su garantuotu atlygiu kas mėnesį, lengvu darbu ir ramia galva ir nertis į avantiūrą. Tačiau kam man tai daryti? Jei taip praleisiu dar penketą metų ir tuomet, tikėtina, iš investicijų jau galėsiu susikrauti ženklią sumą ir ją papildyti pinigais iš hobio, jei jį dar tęsiu.
Man liūdna, kad dirbu nemėgstamą darbą, tačiau šiuo metu man labiau nepatinka ne darbo pobūdis, o pati darbo įmonėje idėja. Praleidžiu nemažai laiko imituodamas darbą ir mano tikslas yra tobulėti kitose srityse ir būti nepričiuptam. Nenoriu sukti galvos dėl to, kas yra svarbesnis žmogus mūsų įmonėje; ar man leis iškeliauti vidury darbo dienos dirbti savo hobio ar vėl teks imti atostogų dieną ir kitą dieną viską atidirbinėti ir gauti už tai tiek pat pinigų; nenoriu girdėti priekaištų dėl uodo, kai kambaryje metus laiko yra nepadarytų darbų dramblys.
Aš esu dėkingas savo kolegoms už pasitikėjimą ir džiaugiuosi, kad šį rašinį rašau, kai man yra 26, o ne 62. Jei pažvelgčiau į visą gyvenimą atgal ir tarp man svarbių prioritetų būtų to pačio skambučio atlikimas ir savaitgalio laukimas, būčiau nusivylęs.