Unpublished. Kaip (ne)uždirbti €100 per valandą?

Keli metai atgal.

Šiandien buvo suknista diena darbe – prieš kelias savaites turėjau pozityvų metinį pokalbį, kurio metu sutarėme dėl ±10% atlyginimo pakėlimo ir premijų sistemos, kurios pagalba, sėkmės atveju, galėčiau užsidirbti daugiau nei metinio atlyginimo dydžio premiją.

Put your pen where your mouth is

Praeityje esu nudegęs su premijomis – jas tiesiog atšaukė, nes jos buvo per didelės ir įmonė nenorėjo dalintis pelnu. Ilgą laiką svarsčiau palikti įmonę, tačiau priėmiau sprendimą dirbti ne ilgiau nei keturias valandas per dieną ir tokiu būdu atmušti savo premiją.

Metinio pokalbio metu sutarėme, kad dalis mano darbo reikalauja aukštesnės specializacijos ir už tai bus skirta atskira premija, atsižvelgiant į pardavimus ir nuo jų mokant sutartą procentą.

Good deal, juolab, kad jo neprašiau. Paprašiau, kad tai būtų įrašyta į mano darbo sutartį ir jau pradėjau planuotis tolimesnes atostogas, nei anksčiau, nes turiu pora didelių sandorių kišenėje.

Susitikimas su realybe

Praėjus savaitei gavau pranešimą, kad mano darbo sutartis papildyta sutartu fiksuotos atlyginimo dalies pakėlimu, tačiau jame nebuvo nieko apie sutartą premijų sistemą. CEO atsiprašė, kad užtruko ir pažadėjo kitą savaitę persiųsti, ką sutarėme.

Praėjo savaitė, tylu. Taginu Slack’e. Ignoras.

Praėjo dvi savaitės, tylu. Taginu Slack’e. Ignoras.

Great success. Po trijų savaičių turėjome įprastą darbų aptarimą, kuriame grįžome prie premijų klausimo. CEO pranešė, kad aprašas jau parengtas ir vakare jį man prasiųs. Paklausiau, ar viskas taip, kaip tarėmės ir gavau atsakymą, kad taip.

Viskas taip kaip tarėmės

Paaiškėjo, kad vieno sakinio bonuso apibūdinimas išaugo į A4 formato lapo instrukcijas. Instrukcijose buvo nurodytas trečdaliu mažesnis procentas nuo pardavimų ir pridėtas toks pardavimų cap’as, kad atlikus pagal mūsų galimybes maksimalius pardavimus, bonusas nuo prieš tai buvusio pasiūlymo sumažėja tris kartus.

Mane vėl apipiso. Ir man penkias minutes įrodinėjo, kaip tai yra rinkos sąlygas atitinkantis deal’as, nors prieš tris savaites tą pačią istoriją girdėjau apie ankstesnį pasiūlymą. Pasakiau, kad esu piktas dėl to, kad CEO nesilaikė žodžio ir pateikė politkorektišką paaiškinimą, kad ši situacija yra viskas ok. Gale pokalbio jis paklausė ar nuliūdau. 🙂 Labai empatiškas žmogus.

Ką darysiu kitaip?

Sunkiausia šioje situacijoje buvo suprasti, kad viską metus ir iškeliavus kelioms savaitėms į Tailandą, po to teks grįžti ir vėl ieškotis darbo, kuriame, veikiausiai, dirbti po 4 valandas per dieną nepavyks. Esu eilinis ofiso planktonas.

Priėmiau kitokį sprendimą – nuo šiol dirbsiu valandą per dieną. Tokiu būdu mano valandinis atlyginimas sieks ±€100 ir, jei gausiu kažkokį bonusą, puiku, jei ne – uždirbu ir taip neblogai.

Iki šiol visą darbo dieną praleidau prie kompiuterio, dabar planuoju el. laiškus atsakyti ir einamas užduotis pasidaryti vieną kartą per dieną ryte, dienos eigoje susirašysiu kilusias mintis ir, jei reikės, aptarsiu jas su kolegomis Slack vakare. Penktadienį planuoju tik atsakyti el. laiškus ryte ir likusią dieną einamųjų darbų nedarysiu.

Šiandien viduryje dienos buvau pasportuoti sporto salėje ir turbūt pirmąkart tokioje situacijoje jaučiausi gerai ir laisvai. Jei norėsiu nueiti į kiną – eisiu, jei norėsiu važiuoti į Uteną – važiuosiu.

O kas jei mane atleis?

Seniau atrodydavo, kad visi žinos, jei dirbsiu mažiau. Iš tiesų – niekas nieko nežino arba jiems nerūpi. Metinio pokalbio metu gavau pagyrų, kad esu iniciatyvus ir visada labai greitai įvykdau užduotis. Tuo metu pagalvojau, kad Jūs žinotumėte, kiek aš dirbu iš tikrųjų.

Nepretenduoju į geriausio darbuotojo titulą, bet savo darbus turėčiau spėti atlikti kokybiškai ir daugiau laiko skirsiu sau. Jeigu kam nors kris į akį, kad dirbu per mažai, tuomet turėsiu du pasirinkimus: 1) grįžti prie daugiau valandų darbo; 2) nekeisti nieko ir dirbti po valandą per dieną iki mane atleis.

Nemanau, kad iki to prieisiu, bet pagyvensim pamatysim. €100 per valandą juk nesimėto?

2 weeks later

Pyktis atslūgo ir supratau, kad mano planas dirbti valandą per dieną buvo tinkamas tuo atveju, kai iš tikrųjų nekenti savo darbo. Man didžioji dalis mano darbo patinka ir jis man teikia prasmę ir džiaugsmą.

Dirbant po valandą per dieną atlikdavau tik pačias būtiniausias užduotis, kurių neatlikus būčiau pritraukęs dėmesį, i.e. neatsakyti email ir higieniniai darbai. Juos atlikus – supypsėdavo mano Google timer nustatyta viena valanda ir likdavo pasirinkimas arba nieko nedaryti arba dirbti „viršvalandžius”.

Išbandžiau abu variantus.

Nieko nedaryti

Pasirinkus nebedirbti po valandos limito pakeitė mano kasdienę rutiną – turėjau marias laiko ir eidavau sportuoti arba pasivaikščioti, žaidžiau Playstation. Iš esmės visa tai darydavau ir anksčiau, galbūt tik nevaikščiojau į sporto salę vidury dienos.

Tačiau taip stipriai apribojęs savo funkcijas pajutau beprasmybę savo darbe – buvo labai nuobodu atsakyti kelis meilus ir tada skubėti į valandą įspausti daugiau kūrybiškumo reikalaujantį projektą. Darbas gaudavosi padarytas be meilės ir neteikė džiaugsmo.

„Viršvalandžiai”

Viršvalandžiai prasidėjo su pirmaisiais meetais. Vienas jų buvo trijų valandų meetas, kurio prasmę puikiai apibūdino vienos kolegės klausimas po 55 minučių nuo meet’o pradžios: „Koks šio meeto tikslas?”. 🙂

Manau, kad dauguma meetų yra beprasmiai ir visi juose dalyvaujantys žmonės tai supranta. Tačiau pastebėjau, kad man patinka jų socialinė pusė – kiek noriu dirbu iš namų, tačiau mėgstu į dalį susitikimų, kuriuose matau daugiau vertės, pasikalbėti gyvai.

Man tai teikia džiaugsmą ir daugiausiai džiaugsmo pasisemiu ne iš pačio meeto, bet iš susimatymo su kolegomis ir small-talk’o lupant mandariną. Pasikraunu žinių ir pokalbių su kolegomis savaitei ar dviems ir, kai jaučiu gyvų pokalbių troškulį su kolegomis – laikas meetui gyvai. 🙂

Kaip bebūtų, šio eksperimento eigoje tokie „viršvalandžiai” man kėlė neigiamas emocijas, nes nepasiekiau savo tikslo vienos valandos darbo tikslo. Graužiau save, kad išsikėliau sau neįmanomą užduotį. Turbūt bet kuriam eiliniam ofiso darbuotojui 3h darbo per dieną teiktų neapsakomą džiaugsmą, o man tai atrodė kaip nesėkmė.

Kam tas timer’is?

Tad nei nieko nedarymas, nei „viršvalandžiai” džiaugsmo daugiau nesuteikė. Priėmiau sprendimą atsisakyti laiko matavimo ir dirbti tiek, kiek noriu.

Savo darbo laiką, paskui laiką per dieną prie kompiuterio darbo metu, ribojau iki 4 valandų per dieną jau daugiau nei du metus, kai pasijutau apgautas savo vadovo. Buvo keista nematyti tiksinčių sekundžių ekrane ir man tai sukėlė džiaugsmą. Visiškai nebejaučiau spaudimo kažką suspėti ar padaryti šiek tiek daugiau, nes šiandien dirbau tik 30 minučių.

Jaučiuosi laimingas ir atrodo, kad toks darbas mane šiuo metu tenkina. Nepretenduoju tapti geriausiu darbuotoju ever, bet, jei viskas pavyks pagal planą, galbūt tapsiu vienu geriausiai apmokamų darbuotojų įmonėje vien dėl to, kad gavau LinkedIn žinutę iš didelio kliento prieš pusmetį ir šį mėnesį jie gali tapti vienais svarbiausių mūsų partnerių.

Win-win for everyone, I guess.