Lietuviško ofiso planktonas. Startuolis

Pirmos dalies tęsinys. Visi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Bet koks sutapimas su realiu gyvenimu yra atsitiktinumas.

Dirbome buvusios parapijos rūsyje, Rūta turbūt neapsikentė vietos sakralumo ir išėjo iš darbo po kelių savaičių nuo mano prisijungimo. Naujos kolegės paieška neužtruko – Andrius mums parodė merginos nuotrauką, esančios CV, o mes su Vainiumi pritarėme. Jau po kelių dienų turėjome naują administratorę. Pasijaučiau įtrauktas į įmonės veiklą ir pasiruošęs šį startuolį, kartu su savimi, ištraukti iš rūsio tamsos į šviesų rytojų.

Ant rūsio sienos švietė žaliu markeriu parašytas pardavimų tikslas. Jis buvo dukart didesnis, nei praeito mėnesio rezultatas, o aš buvau vienintelis pardavėjas.

Labai norėjau pasiekti šį tikslą ir užsirekomenduoti savo naujam vadovui, kuris buvo kažkoks kitoks. Atrodė, kad jis labai ramus ir nesikiša į kasdienius reikalus. Pajutau, kad nuo mano pastangų priklauso visos įmonės likimas ir per dieną apskambindavau 70-80 potencialių klientų. Dauguma jų buvo pusiau šilti, nes pateikė paraišką dėl paslaugų ir kažkur dingo. Dalis jų neatsiliepdavo, tuomet įsivesdavau jų telefono numerį su jų vardu ir įmonės pavadinimu ir, jiems perskambinus, maloniai nustebindavau atsiliepęs vardu. Turbūt tai padėjo jau pirmąjį darbo mėnesį pasiekti gerą rezultatą, tačiau iki žaliai parašyto tikslo trūko apie 10%.

Negi nuvyliau įmonę? Jei pasistengsiu labiau ir tikslą pavyks pasiekti – galbūt tapsiu akcininku? Tuomet galėsiu visiems jauniems kolegoms pasakoti kaip verslą pradėjome keturiese, sėdėjome rūsyje, o dabar štai kokiame dangoraižyje.

Po 6 mėnesių

Realybė buvo kiek kitokia – mėnesio tikslus pasiekti sekėsi sunkiai, tačiau įdėjau daug pastangų ir susidraugavau su kolegomis. Vis dar buvome keturiese ir pasitaikius progai su kolegomis išlėkdavome į barą Islandijos gatvėje. Kartą net papuolėme į TV reportažą, kai pietų metu žiūrėjome Popiežiaus laidotuves, o ant stalo puikavosi alus.

Tačiau dažniausiai barus lankydavome vakarais. Būtent tais vakarais apie mano naująją merginą pirmieji iš visų draugų sužinojo kolegos ir patys dalindavosi savo gyvenimo keliais ir klystkeliais. Kartais atsidurdavome keistose vietose – vieną vakarą pažymėjo Metallica karaoke su Andriumi Špunkoje (kas galėjo pagalvoti, kad ten vyksta karaoke?), kitą vakarą mieste veiksmo neužteko ir grįžome pratęsti vakaro į mano namus. Tai nepradžiugino mano kambarioko, kuris mano kolegas išprašė iš buto ir su juo santykiai nuo to momento pradėjo eiti tik žemyn ir pradėjau ieškoti naujo buto. Tačiau tą vakarą Andrius man spėjo pasakyti, kad vieną dieną galėčiau būti ofiso vadovas ir uždirbti €10.000 per mėnesį.

Po 2 mėnesių

Keliskart išploviau savo kambarioko baltus skalbinius kartu su spalvotais ir tai paspartino mano išsikraustymą į kitą butą su dviem buvusiais klasiokais.

Pirmąkart darbe pavyko viršyti mėnesio tikslą ir gavau pusmetinę €200 premiją. €33,33 per mėnesį papildomai – geriau negu nieko ir svarbiausia, kad įmonei sekasi geriau. Tikiu, kad greitai iššausime ir tapsime vienaragiu, o aš, kaip pirmas pardavėjas – tapsiu pardavimų vadovu.

Kaip tik atėjo pirmasis įmonės gimtadienis. Tai bus antras mano corporate tūsas. Per pirmąjį, dar YE laikais, vargiai sulaukiau vidurnakčio, nes nemokami neriboti gėrimai man buvo per daug. Tuomet viena iš kolegių nusprendė šokti nuo stalo ir daryti salto, tačiau įlūžo į grindis. Aš to nemačiau, nes jaučiau, kad viskas aplink jau sukasi ir buvau pakeliui namo.

Gimtadienyje dalyvavo pagrindiniai įmonės klientai ir po oficialios dalies prasidėjo gėrimų degustacija. Visus klientus į gimtadienį kviečiau aš, tačiau jų nepažinojau, nes pardavinėjau paslaugas jiems tik telefonu ir el. paštu. Kad būtų linksmiau, į gimtadienį pakviečiau ir du savo kambariokus, kuriems pasiūliau prisijungti dėl nemokamų gėrimų ir didžiąją laiką praleidau gerdamas alų su jais. Buvo labai nejauku, kai prie mūsų pokalbio bandė prisijungti įmonės savininkas ir du mano „klientai” bandė apsimesti kaip juos tenkina mūsų siūlomo išmanaus draudimo paslaugos ir gerokai užtruko atsakyti į savininko klausimą nuo ko draudėsi jų įmonė.

-Na, vyrai, malonu susipažinti, tikiuosi sėkmingo tolimesnio bendradarbiavimo, – pasakė savininkas, mintyse galvodamas kas čia per dvidešimtmečiai įmonių vadovai, kurie sunkiai bepašneka. Turbūt per daug alaus.

Savininkui nuėjus susidariusią įtampą nuėmė dar vienu shot’u. Pastarieji keli mėnesiai tikrai nebuvo lengvi ir alkoholis tikrai džiugina, ypatingai nemokamas. Baras po kurio laiko užsidarė ir patraukiau vakarėlį tęsti į miestą, pagvelbęs vieną paskutinių likusių nemokamo šampano taurių.

Pribudau pamatęs šviesos ruožą, kuris staiga dingo. Šviesos ruožas po kelių minučių vėl atsirado ir jame buvo kažkoks siluetas, kuris mane pakėlė ir palydėjo į kitą kambarį.

Paaiškėjo, kad pirmasis kambariokas nusprendė manęs miegančio tualete nekelti, o antrasis savanaudiškai pakėlė ir nuvedė į kambarį, kad jam netrukdyčiau. Kuris iš jų geresnis draugas?

Ryte Slack mane pasiekė kolegos žinutė su nuotrauka mašinos, ant kurios stiklo sniege įrašytas Insury startuolio pavadinimas. Pasirodo, kad tokių mašinų buvo ne viena, o keliolika. Ką aš vakar veikiau?

Po 1 mėnesio

Gavau pasiūlymą vėl vykti į Ameriką. Darbas Insury man visai patinka, bet su tokiu atlyginimu vargu ar išgyvenčiau. Per darbo pokalbį Andriui sakiau, kad vasarą ketinu išvykti dviems mėnesiams padirbėti, o jis man pasakė, kad plėsimės į Latviją ir niekur nebenorėsiu vykti. Vis dar noriu, nes tie keli tūkstančiai uždirbtų dolerių Amerikoje padės man gyventi patogiai Lietuvoje, nes iš €750 algos išgyventi yra ganėtinai sunku. Pusę jos skiriu nuomai, kitą dalį maistui pramogoms, dar keliasdešimt eurų lieka investicijoms, bet jos nepakeis mano gyvenimo.

Pasakiau Andriui, kad du mėnesius būsiu išvykęs, po jų norėčiau grįžti.

-Esi vienintelis mūsų pardavėjas, negalime du mėnesius gyventi be pardavimų. Dėl ko ten vyksti?

-Noriu prasiblaškyti ir šiek tiek užsidirbti.

-Prasiblaškysi, kai plėsimės į Latviją. Kiek tau moka Amerikoje?

-3.000 dolerių.

-Per mėnesį?

-Ne, per du mėnesius, kartu su viršvalandžiais. Išdalinus per metus gaunasi po 250 dolerių per mėnesį.

-Aš galvojau, kad tu dėl rimtų pinigų važiuoji. Leisk man patikrinti mūsų pajamų planus, už ketvirčio turėsime pakankamai pajamų tau pakelti atlyginimą 250 eurų per mėnesį. Ką manai?

-Bet ten Amerika ir mano svajonė. Gal kaip nors palauktumėte du mėnesius?

-Ne, Ugniau. Jei netinka – sakyk, turėsiu pradėti ieškoti naujo pardavėjo.

-Tinka.

-Tikiuosi tai paskutinis kartas, kai turiu priimti tokį sprendimą. Negi kiekvienąkart pamatęs didesnę karvę, eisi pas ją?

Nelabai supratau šios metaforos kilmės, bet džiaugiuosi, kad uždirbsiu kone dvigubai daugiau nei YE net nedirbdamas viršvalandžių. Turbūt jau uždirbu daugiau nei mano tėvai ir vidutinis lietuvis. Tikiuosi, kad pardavimai kils kaip ant mielių ir kada nors į mūsų vakarėlių nuotraukas kolegos žiūrės taip, kaip aš žiūrėjau į YE partnerių nuotraukas ofiso vakarėliuose prieš 20 metų, pakabintus ofiso virtuvėlėje.

Po 12 mėnesių

Insury dirbu jau beveik du metus. Vis dar manau, kad galime tapti vienaragiu, tačiau reikalai klostosi ganėtinai lėtai.

Man jau atsibodo tie patys telefoniniai skambučiai, kurių šabloną praeitą naktį pasakiau per miegus savo merginai.

Turiu du tipus skambučių.

Pirmas – pardaviminis, kai skambinu draudimo paraišką pateikusiam klientui ir trumpai su juo pasikalbu ką veikia jo įmonė, kokiu tikslu ją nori apdrausti ir kokio dydžio įmoką tikisi mokėti. Paskutinio klausimo niekada nesupratau, nes ji niekada neturėdavo nieko bendro su draudimo kaina, tačiau ją į skriptą įdėjo Andrius, kuris su pardavimais dirbo kone dešimtmetį ir už mane turbūt žinojo daugiau.

Antras – skambutis vėluojantiems draudimo įmoką sumokėti klientams. Visada klausiu klientų galbūt įmoką jie atliko, tačiau mūsų dar nepasiekė? Taip sakyti irgi išmokė Andrius. Esu girdėjęs visus atsakymus į šį klausimą, nuo pasiuntimo nachui ir grasinimo teismais iki to, kad pavedimą jau perdaviau atlikti buhalterei ir jis pakeliui.

Pirmus skambučius pasidarydavau ryte, tuomet valandą pranaršydavau internete, tuomet valandą, o dažniau dvi, pietaudavau. Kad mano ilgos pietų pertraukos nekristų į akis mano vienintelei ofise likusiai kolegei (Vainius nusekė mano ankstesniu keliu ir įsidarbino YE prieš keletą mėnesių), po pietų eidavau į paštą paimti draudimo polisų sutarčių. Jas outsourcindavome kitai įmonei, kuri viską mums persiųsdavo, o aš turėjau dingstį sužaisti FIFA Ultimate Team pietų pertraukos namie metu. Tomis dienomis, kai ofise būdavo Andrius stengdavausi paskubėti labiau arba pietaudavome kavinėje kartu. Dienos pietūs man atrodė gana brangūs, tačiau uždirbau savo €1.000 į rankas ir karts nuo karto galėjau pasilepinti Krutučio burgeriu.

Popiet noro skambinti jau būdavo likę nedaug, tad daugumą darbų nustumdavau rytojui. Jei pasitaikydavo piktesnis klientas, darbo dieną pabaigdavau skambučiais vėluojantiems klientams tam, kad pasijusčiau geriau. Nuo šių skambučių nieko papildomai neuždirbdavau, bet jaučiau keistą malonumą būdamas viršesnis už įmonę, kuri nesugeba susimokėti €20 mėnesinės draudimo įmokos.

Darbo dieną pabaigdavau kelių elektroninių laiškų išsiuntimu ir keliaudavau namo. Renginius kartkartėmis vis dar vedžiau, tačiau pinigai jau nebebuvo tokie dideli, lyginant su mano atlyginimu, kaip anksčiau ir noro tam skirti savo laiką nebuvo labai daug.

Po trijų mėnesių

Iššovėme. Tiesa, ne dėl mano keliasdešimties skambučių per dieną. Keitėsi teisės aktai ir nuo šiol kiekviena statybų ir transporto įmonė, turinti bent 10 darbuotojų, privalės apdrausti visus savo darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe.

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe jau kurį laiką buvo Insury stiprybė, tačiau konkurencingas sąlygas galėjome pasiūlyti tik mažoms įmonėms. Kad teisės aktų pokyčiai įvyktų sklandžiau, Vyriausybė kompensuos dalį šio tipo draudimo kaštų klientams artimiausius 12 mėnesių, su sąlyga, kad sutartis bus sudaryta per artimiausius tris mėnesius. Įmonėms – papildomos išlaidos, tačiau mums – dovana lyg iš giedro dangaus.

Naujiena buvo paskelbta penktadienį, o jau pirmadienį turėjome veikiančią sistemą, leidžiančią momentiškai įmonei pateikti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų pasiūlymą. Tiesa, įmonei reikėjo užpildyti formą Google Forms, ne itin insurtech sprendimas, tačiau buvome pirmieji rinkoje pasiūlę tokį sprendimą.

Mus užplūdo klientai. Per dieną atsakiau 150 skambučių. Darbo dienos pabaigoje, tiesiog atsiguliau ant ofiso grindų ir gulėjau. Nebeturėjau jėgų pajudėti, tačiau jaučiausi padaręs žygdarbį. This is the moment. Aš esu vienintelis pardavėjas, o mūsų mėnesio pardavimų planą įvykdėme per dieną.

Prie mūsų sėkmės prisidėjo tai, kad Insury kaip pavyzdžiu pasidalino Finansų Ministerija ir tai lėmė, kad kitą dieną skambučių buvo tiek, kad klientai nesugebėjo prisiskambinti ir internete pradėjo sklisti video, kaip Insury linija visada užimta. Kur ji nebus užimta, kai visus skambučius turiu atsakyti aš vienas, o vos padėjus ragelį įkrenta kitas?

Papasakojau apie situaciją Andriui ir nusprendėme skambučių neatsakinėti iš viso. Pasamdėme balso aktorę, kuri įgarsino pranešimą, prašantį kreiptis el. paštu.

Tuomet mus užplūdo laiškas ir surprise surprise – aš vienintelis darbuotojas prižiūrintis įmonės pašto dėžutę. Darbo dieną pradėdavau aštuntą, o baigdavau antrą – trečią nakties. Susitarėme, kad už viršvalandžius man mokės, o viršijus pardavimų planus, gausiu ir premiją. Kartą gyvenime pasikartojanti galimybė, mes tikrai esame kažko didžio dalis.

Po 1 mėnesio

Kad darbas naktį truktų sklandžiau pasileisdavau klasikinę muziką. Kažkur skaičiau, kad ji padeda dirbti efektyviau. Kai likdavo atsakyti vos 100 laiškų, žinodavau, kad darbo diena jau į pabaigą.

Klientai galvodavo, kad į laiškus atsakinėja botas, nes atsakymai juos pasiekdavo bet kuriuo metu. Kažkur Facebook’e netgi pradėjo klajoti meme’sas su mano email atsakymu antrą nakties. Meme’se buvau pavadintas draudimo pelėda Ugniumi. Nežinau kas čia tokio juokingo, bet tapau interneto folkloro dalimi, o kartu mūsų Slack kanale mano naujas kolega Gustas sukūrė emoji, kuriame mano veidas uždėtas ant pelėdos. Manau, kad mane gerbia ir mėgsta.

Po 2 savaičių

Bethovenas jau nelabai padeda, šiuo metu klausau death metal. Į kovą dėl klientų pasijungė nemažai konkurentų, tad klientų srautas kiek sumažėjo, dabar dirbu tik iki vidurnakčio.

Vakar gavau įspūdingą €5.000 pusmečio premiją – beveik tūkstantis per mėnesį papildomai. Stipriai viršijome tikslus, keliaujame į priekį, o kolegos vis dar naudoja pelėdos su mano veidu emoji. Tai yra tas momentas, kurio laukiau. Apie tokį mūsų įmonės dosnumą net parašė bž.lt. Kažkas komentaruose prisiminė pelėdos istoriją.

Su kolegomis vakare nuvykome atšvęsti puikaus pusmečio rezultato ir Andrius pasidalino informacija, kad akcininkas Grušas priešinosi tokiam dosnumui. Jį vadinome Gru, niekada anksčiau nebuvome matę ir mažai ką apie jį žinojome, apart to, kad jis buvo Insury verslo angelas. Jei kažkas nepavykdavo – Andrius visada kaltindavo Gru, kad jis kiša pagalius į ratus. Tačiau ką jis gali padaryti šiuo atveju, kai dėl premijų buvome susitarę iš anksto?

Po 6 mėnesių

Mane apipiso. Gru sušaukė neeilinį akcininkų susirinkimą ir atšaukė premijų sistemą. Paskutinius pusę metų dirbau nuo devynių ryto iki aštuonių vakaro ir likau su €1.000 per mėnesį atlyginimu. Na, dar €100 per mėnesį gaudavau už viršvalandžius, tačiau kas iš to, kai turėjo būti dar mažiausiai €5.000?

Jau buvau pasirašęs preliminarią buto pirkimo sutartį ir tuos €5.000 turėjau pervesti pardavėjui savaitės pabaigoje, antraip neteksiu įnešto €2.000 avanso, kurį jau sumokėjau. Fuck fuck fuck. Ką daryti?

Paskambinau į darbo ginčų komisiją ir papasakojau šią situaciją. Jie pasiūlė teikti skundą. Va dabar tai parodysiu Gru.

Dėl visa ko, pasiskambinau pažįstamam teisininkui ir jis paprašė atsiųsti savo darbo sutartį. Nusiunčiau. Atsakymo nesulaukiau kelias dienas.

Darbo dienos pabaigoje sulaukiau skambučio iš teisininko. Gerai, kad tuo metu niekas neskambino, nes darbinį telefoną naudojau kaip asmeninį ir jei būdavo užimta skambutį peradresuodavo kolegei Gailei.

-Pokalbis bus įrašytas.

-Oj, palauk, perskambinsiu.

Pamiršau, kad naujasis kolega Gustas edukaciniais tikslais pasiūlė įrašinėti mūsų pokalbius. Turėjau priėjimą prie Tele2 savitarnos ir įrašinėjimą išjungiau.

Perskambinau teisininkui ir jis mane informavo, kad pagal darbo sutartį numatyta, kad įmonė gali mokėti premiją, tačiau nėra įpareigota to daryti.

-O kaip tie Andriaus pažadai Slack, kad jau kitą mėnesį susitars su Gru ir premija įkris su artimiausiu atlyginimu?

-Kažkada minėjai, kad skambini vėluojantiems susimokėti klientams? Tau jie nėra sakę, kad jau perdavė pavedimą buhalterei? Tai čia tas pats.

-O jei perduočiau visus screenshotus su pažadais Darbo ginčų komisijai?

-Ugniau, su visais susipyksi ir liksi be nieko,- atsakė teisininkas.

Mane apipiso. Nemokamai paklausiau death metal ir praradau €2.000 avansą.

Po savaitės

Nusprendžiau dirbti puse etato. Be Andriaus žinios. Įsijungiu Google timerį, nustatau 4h 00 min ir kol dirbu paleidžiu skaitliuką. Jei įmonė man nesumokės pinigais – atsiimsiu juos savo laiku.

Insury vis dar sekasi neblogai. Klientų banga atslūgo, tačiau jiems pardavinėju kitas draudimo rūšis. Jau kurį laiką nekenčiu telefoninių skambučių, nes jie visi vienodi. Nusprendžiau klientams majakinti, kad užsidėtų atliktas skambutis statistikoje, o su klientais ryšį palaikydavau tik elektroniniu paštu. Tiesa, įeinančius skambučius atsiliepdavau. Jų buvo vis mažiau, nes bendro Insury telefono skambučius atsiliepdavo Gailė, tad darbų dar labiau sumažėjo.

Pokalbių statistiką sekti neseniai sugalvojo Gustas, kuris prie įmonės prisijungė klientų bangos metu ir tapo Andriaus numylėtiniu. Aš vis dar esu užsišikęs dėl apgavystės ir mūsų santykiai su vadovu atšalo. Tačiau dar turiu viltį, kad Andrius sugebės susitarti su Gru ir gausiu savo pelnytą atlygį. O iki tol Google Timer bus mano geriausias draugas.

Po 2 savaičių

Su Andriumi pakalbėjome apie tai, kad nėra prasmės pratęsti laikinų darbuotojų darbo sutarčių, nes darbo apimtys ženkliai sumažėjo ir su jais atsisveikinsime. Vieną iš penktadienio popiečių laikinam darbuotojui, su kuriuo karts nuo karto susirašydavo, brūkštelėjau žinutę Slack „berods šiandien tavo paskutinė darbo diena, ačiū tau už pagalbą :)”. Pasirodo, kad informacijos dėl paskutinės darbo dienos jis dar nežinojo, nes Andrius norėjo, kad nelaimėlis atidirbtų visa širdimi iki darbo dienos pabaigos. Oops.

Vis svarstau išeiti iš darbo ir aš. Kiekviena diena darbe man primena Insury apgavystę. Dar prisimenu, kai vaikščiojau po miestą su Insury džemperiu ir didžiavausi tiek įmone, tiek tuo straipsniu bž.lt apie mūsų atlyginimus. Insury megztinį išmečiau į tekstilės atliekų konteinerį.

Po savaitės

Andrius visus kolegas pakvietė į svarbų meetą popiet. Meet’us karts nuo karto turėdavome. Juos vadinome papliurpimais, tad svarbus meet skambėjo neįprastai.

Svarbus meet’as vyko Zoom’e ir jo metu valgiau sausus pusryčius. Norėjau parodyti, kad man nerūpi, ką pasakys Andrius, nors nujaučiau apie ką šis skambutis su visa komanda. Jis informavo, kad pasitraukia iš įmonės dėl nesutarimų su Gru ir džiaugiasi, kad komandoje užaugo jį pakeisti galinčių žmonių. Nuo šiol įmonei vadovaus Gustas.

Su kolegomis Slack paliūdėjome dėl Andriaus. Viena vertus gaila prarasti atsipūtusį vadovą, tačiau tuo pačiu pasidžiaugėme, kad streso daugiau nebus, nes naujas vadovas – vienas iš mūsų. Nepaisant nenuslobstančio įsitraukimo į darbą, Gustas karts nuo karto pasidalindavo savaitgalio šašlykų nuotraukomis bendrame Slack kanale.

O kad būtume žinoję kaip klydome.