Šįryt LinkedIN susidūriau su geriausiu pastaruoju metu skaitytu straipsniu – Milda Pivoriūtė ir Karolina Poškauskaitė rašo apie skubėjimą gyventi kiekviename žingsnyje. Turime vieną gyvenimą ir jei paskubėsime – patirsime daugiau. Tik problema štai viena – patirčių visada bus daugiau, nei jų įmanoma patirti per vieną gyvenimą.
Didelis užimtumas = great success
Šiuo metu dirbu per kelis darbus, sportuoju sporto salėje, taip pat kartą per savaitę žaidžiu vilniečių numylėtą padelį, laiką leidžiu su mergina pramogaudami mieste ar namie žiūrėdami Friends, kartu auginame šunį. Vakar mano tėtė paklausia kaip tiek spėju?
Man tai nuskambėjo kaip komplimentas. Vakar pusdienį skyriau savišvietai kitame Lietuvos mieste, tuomet kelias valandas dirbau Vilniuje. Vakar buvo sekmadienis. Užvakar visą dieną praleidau dirbdamas ir keliaudamas į dar kitą Lietuvos miestą.
Tai nėra normalu. Tai supratau šiandien beskaitydamas VU mokslininkių straipsnį. Kaip ir su priklausomybėmis – nesupranti, kad jau esi priklausomas, nes tai nutinka pamažu ir nejuntamai.
Šiandien pirmadienis ir jaučiuosi pavargęs. Laisvadieniais vadinu dienas, kai vakarais nedirbu ir tuo metu atrodo, kad kažką praleidau ir pamiršau – net ir tuomet nėra lengva pasiilsėti.
Stengiuosi susidėlioti kiek įmanoma ilgesnius tarpus be veiklų – ne daugiau 2 vakarus iš eilės dirbti, bent vieną dieną per savaitę turėti visiškai laisvą. Man tikrai patinka, ką darau, tačiau gyvenime yra ir svarbesnių dalykų.
Nuolatinis pasiekiamumas
Laiko visada trūksta, tačiau esame nuolat pasiekiami savo draugams ir darbdaviams. Užsidegė darbinio email notification’as kompiuteryje? Ar tikrai lengva atsispirti jo perskaitymui? O gal laiškas įdomus ir svarbus? O blogiausia – kartu su tuo laišku ateinantis kaltės jausmas į jį atsakyti.
Prisimenu istoriją, kai sudeginau tiltus su buvusiu savo vadovu. Atostogų metu gavau ne vieną žinutę ir draugišką rekomendaciją pasikalbėti apie darbus. Jas ignoravau. Tuomet vadovas ėmėsi kito žingsnio ir paprašė kolegų rašyti į mano draugės instragramą (tuo metu dirbome vienoje darbovietėje) su primygtine rekomendacija susiskambinti. Susiskambinome, susipykome ir nuo to laiko per atostogas manęs niekas nebeieško atostogų metu. Paklusniąją kolegę, kuri ieškojo mūsų per instagramą, beje, atleido po kelių mėnesių, o aš perėjau į kitą skyrių. Karma is a bitch.
Jau kurį laiką po darbo valandų išsijungiu visus apps’us susijusius su darbu ir apskritai nenaršau internete.
Kiekvienas veiksmas turi būti svarbus
Ne kartą save pagavau su keturiais Hesburgerio čyzais rankoje ir netgi laukiau tos akimirkos. Taip skubu, kad efektyvinant savo darbotvarkę į ją įtraukiu prieškelioninį Hes’ą tam, kad nereikėtų gamintis pačiam namie ir sutaupyčiau laiko. Gerai tai ar blogai, nežinau. Turbūt kartą per savaitę – nieko tokio.
Tačiau skubant išnaudoti gyvenimą – kiekvienas žingsnis turi būti naudingas. Net ir skaitant straipsnį jau galvojau kaip reikės išvesti šunį pasivaikščioti ir galvoje planavau ateinančią darbo dieną.
Jei turiu laisvą minutę – verta pasimokyti, taip tapsiu geresnis. Jau pasimokiau? Tuomet reikia pasportuoti, nes šeši kvadratukai ant pilvo savaime neišsilaikys. Pasportavau? Reikia sužaisti šachmatais ir pasikelti savo reitingą chess.com
O kas atsitiks, jei žiūrėsi valandą per langą? Kas bus, jei bus nuobodu?
Lėtas gyvenimas
Gyvenimas, tikėtina, kad sulėtės.
Kartais sulėtėjimui reikalingas didelis įvykis – pašlijusi sveikata ar įvykis šeimoje. Man šiuo metu apie poreikį sulėtėti primena kasdienis nuovargis ir, turbūt, nuo streso atsiradęs šerpetotas plėmas ant piršto. Ar tikrai verta laukti kažkokio didelio įvykio tam, kad nustotume skubėti?
Naujuosius metus sutikome sodyboje su šeima ir kelias minutes tiesiog žiūrėjau į nendrę priešais namelį esančioje pelkėje. Nežinau kuo ji mane užbūrė, tačiau negalėjau nuo jos atitraukti akių ir mėgavausi jos grožiu.
Seniau nesuprasdavau žmonių, kurie turi kaimus ir sodybas – žolės pjovimas ir ūkio prižiūrėjimas. Tačiau buvimą sodyboje panašu, kad pamilau – nuostabu stebėti pievoje risnojantį šunį ar plaukioti ežere valtyje su mergina ir gerti vyną.
Turbūt pirmąkart nejučiomis grįžti į lėtą gyvenimą pabandėme vienoje iš kelionių Italijoje. Keliavome beveik mėnesį ir kelionei pasirinkome tris miestus, kiekviename iš jų praleidome apie savaitę. Iki šiol vienas ryškiausių kelionės prisiminimų buvo sėdėjimas Piazza del Popolo Romoje kelias valandas. Skraidančius popierinius paukščius pardavinėjantį žmogų priminėme paukštininku ir iki šiol jis dažnai atgyja mūsų pokalbiuose su mergina. Ėjome į aikštę ne vieną kartą ir tiesiog sėdėjome ant laiptų viduryje aikštės stebėdami žmones.
Sodybas ir lėtas keliones jau atradau. Tikiuosi, kad perskaitytas straipsnis padės sulėtinti ir ne atostogose praleistas dienas. 🙂
Kur bėgate jūs?
P.s. turbūt tingėsite spausti nuorodas, nes kur nors skubate. Jūsų patogumui, mokslininkių straipsnį įkeliu ir rekomenduoju perskaityti. Neprascrollinti, o perskaityti. Life changing.
Įraše apie lėtumą vis tiek išvardyti visas savo veiklas ir humblebrag’iškai įkišti gautą klausimą „kaip tu viską spėji” yra tam tikras priklausomybės požymis. 🙂 Nenoriu įkąsti, bet manau, kad šią ligą išsigydysim tada, kai sugebėsim tiesiai pasakyti, kad px, kiek nuveikei. Geriau papasakok, koks žmogus esi: ką matei, ką galvojai, ką valgei, ką jautei.
Linai,
ačiū už komentarą.
Manau, kad kelionė iš A (skubėjimo) į B (neskubėjimą) turi daug tarpinių stotelių ir staiga pilnai elgesys nepasikeičia. Aš tikrai skubu ir to neneigiu, tiesiog atrandu naujas veiklas, kurios yra lėtos ir man teikia ramybę.
Niekur neskubu, bet gyvenimas atrodo toks greitas, kad nespėju mėgautis akimirkomis. Vaikai auga, metų laikai keičiasi. Kuo toliau, tuo greičiau. Todėl turi mokėti sulėtėti, neskubėti, mėgautis.
Sako, kad vaikams pusė metų ar metai yra amžinybė, nes jie gyveno tik kelis kartus ilgiau nei tas terminas. O senoliui – metai, tai trumpas laikas, nes tokių jau daug nugyventa.
Man patinka sprendimo blogas, ten žmogus parodo, kaip neskubėti. Aišku svarbu balansas, aš mėgstu dalį ir pop kultūros teikiamų pramogų, tai džiaugiuosi, kad vis dar yra ką atrasti naujo, pamatyti. Bet darbas, being busy, nėra taip svarbu ar madinga. 🙂
Giem,
ačiū už komentarą.
Funny enough, berašydamas šį įrašą pagalvojau apie tave, nes mėgsti dalintis panašių temų išgyvenimais ir atrodo, kad gyveni gana ramų gyvenimą. 🙂
O sprendimo blogas tikrai kitoks. Man kažkodėl niūrios spalvos paišosi beskaitant, bet gal reikia subręsti. 😀
Lygiai tokie patys pamąstymai lanko mane pastaruoju metu. Skaitau knygą ,,Four thousand week, Time management for mortals”. Visa knyga būtent apie skubėjimo beprasmybę. Ko gero, esame panašiose gyvenimo stadijose 🙂
Mokausi neskubėti, kone naujas hobis 😀 Patinka, kai pasiseka. O mama šitai man jau keliolika metų kala. Sako: neturi kiekvienos minutės išnaudoti…
Stoic,
ačiū už komentarą.
Įdomi knyga?
Mama su savo patarimais turbūt nuobodžiai skambėjo. Bet viskam savas laikas turbūt ateina. 🙂