14 dienų Azoruose už €1.700€

Dėka pigusbilietai.lt naujienlaiškio radau sąlyginai pigius bilietus į Azorus. Tiesa, kiek pavėlavau – gavus naujienlaiškį skrydžių kaina buvo €193 į abi puses, tačiau kol laišką pamačiau ir nusipirkau bilietus – jie pabrango iki €317. Yolo.

Day 0 – pasirengimas kelionei

Laukiant kelionės pasikeitė skrydžio iš Frankfurto į Vilnių laikas. Lufthansa pasiūlė pasikeisti skrydžio datas, nes jungiamasis skrydis Frankfurte bus vos geras pusvalandis po nusileidimo. Alternatyvūs skrydžiai atrodė gana sudėtingi, tad likome prie pradinio plano ir tikėjomės geriausio. Jei ką – grįšime kitu artimiausiu skrydžiu.

Automobilio nuomai skyrėme nemažai laiko – visada verta pasidaryti research ir išvengti scam’o, arba mokėti daugiau ir nuomotis iš tarptautinių įmonių.

Pradiniame pasirinkime Autatlantis laisvų automobilių kelionės metu jau nebebuvo, tad pasinaudojau antru pasirinkimu – Micauto. Automobilio nuoma dienai kainavo ±€47, kone triskart daugiau nei moku Lietuvoje, bet kitas pigiausias pasirinkimas kainavo ±€60 dienai. High season ain’t cheap.

Centrinė salos dalis: Livramento

Day 1 – Ponta Delgada

Į Vilniaus oro uostą atvykome anksti ryte, jau seniai teko skristi šeštą ryto. 🙂 Oro uostą pasiekėme Bolt Drive, nes pro akis pravažiavo autobusas į oro uostą. Bolt Drive parkingas prie oro uosto kainuoja €5, be careful. 🙂

Nusileidimas prie vandens esančiuose oro uostuose niekada nėra malonus, tačiau iš esmės viskas pavyko sklandžiai. Nusileidus paskambinome Micauto vadybininkui ir už kelių minučių mūsų pasiimti atvyko autobusiukas, kurio vairuotojas kalbėjo BBC dokumentiką primenančiu balsu ir trumpai papaskojo apie kelionę, fun trip. 🙂

Atsiėmėme mažą Citroen automobilį ir nuvažiavome į šalia didžiausio salos miesto Ponta Delgada esantį miestelį Livramente, kuriame mūsų laukė pirmieji namai Azoruose. Pirmas AirBnB įspūdis buvo labai kietas – aplink ganosi karvės, po teritoriją eina takas su medžių laja, o iš kiemo matosi vandenynas.

Sukome ratą per valdas ir kelionę sustabdė du gaidžiai, pastoję mums kelią. Vėliau šeimininkas paguodė, kad jie nekanda. 🙂

Standartinė salos sostinė

Vakare nuėjome iki vandenyno, grįžtant parduotuvėje už prekes bandėme atsiskaityti kortele, bet kortelių skaitytuvas nepriėmė neportugališkų kortelių ir prekes teko palikti. 🙂 Tiesa, tai buvo vienintelė tokia situacija per visą kelionę.

Dieną baigėme trumpa kelione į Ponta Delgada. Mieste – standartinis mažos šalies sostinės vaizdas – siauros gatvelės, šiektiek žmonių, restoranai, nedidelis centras.

Nuėjome į A tasca restoraną. Sužinojome, kad laukti reikės pusantros valandos ir belaukiant nusprendėme pažiūrėti futbolo varžybas kitoje kavinėje ir nuėjome į random kepsninę. Užsisakius cheese bread paaiškėjo, kad tai yra didelis sumuštinis su kečonezu ir sūriu, labai įdomu. 🙂 Vietinis Kima maracuja pasiflorų limonadas nustebino maloniau, o alus visur parduodamas 0.25-0.33l buteliukuose ir kainuoja €2-3.

Grįžus į A tasca pateiktas tuno kepsnys buvo next level, rekomenduoju.

Keliaujant atgal į Livramento nustebino mūsų gatvėje susidaręs kamštis. Vyko kažkokia šventė ir žmonės vedė daug jaučių į kalną, kartkartėmis juos daužydami botagais. Atrodė baisiai ir nemaloniai, bet tuo pačiu jaučiausi hipokritiškai, nes juos valgau.

Day 2 – maudynės versmėse

Ryte ėjau į parduotuvę, nustebino 70% nuolaidos vynui. Pradžioje galvojau, kad nuolaida galioja tik su lojalumo kortele, bet pasirodo jos nereikia. 🙂

Besidžiaugdmas ėjau namo ir plyšo maišelis, su juo sudužo vyno butelis ir išsimėtė maistas. Viską susidėjau į rankas, o pro langą mane pamačiusi močiutė pradėjo belsti ir šaukti. Galvojau, kad lieps susirinkti šiukšles, o ji parodė palaukti ir netrukus jos dukra Maria atnešė du maišus, į kuriuos susidėjau prekes. 🙂

Grįžus surinkti šiuk6lių pro langą žiūrėjo jau kita močiutė, kuri kažką man sakė, aš nieko nesupratau, surinkau šukes ir atsakiau no portuges. 🙂

Change of plans

Lagoa de Fogo skendėjo rūke, tad suplanuota hike’inimo diena tapo šiltųjų versmių diena.

Nuvykome į Caldeira Velha šiltas versmes, tikėjausi trumpo hike, o buvo maudynės gamtos baseinuose miške, kuriose galėjome turkštis ir turėti instagraminius momentus po kriokliu.

Tiesa, pasisekė įeiti, nes bookintis įėjimą į Caldeira Velha reikia dieną prieš. Bebandant užsibookinti prie kasos kitai dienai, gavome 404 klaidą ir kasininkas pasakė, kad turi didelę širdį ir įleido iškart už €10. 🙂 

Jankauskas

Jis paklausė ar mes iš Lenkijos, atsakėme, kad iš Lietuvos, ir kasininkas nušvitęs iškart pasakė Jankauskas. Aš pasakiau Porto ir jis vos neatsiėmė išspausdintų bilietų, nes tikėjosi, kad pasakysiu Benfica. Tad išėjau būdamas Benfica fanas 🙂

Po to nuvykome iki Salto do Cabrito krioklio, visai gražu, bet lįsti į vandenį nebuvome pasiruošę. Vėliau užkopėme link šalia esančios hidroelektrinės ir pavaikščiojome keliasdešimt metrų aukštyje – baisu, bet visai įdomu.

Pakrantė

Dieną baigėme pasukę link Mirodouro de Sant Iria – vieno iš daugybės saloje esančių rudu kelio ženklu pažymėtų gražių vietovių, nuo kurių atsiveria neaprėpiamas vaizdas į vandenyną. Pakeliui paklaidžiojome aplinkiniais keliais ir miesteliais, nes pakrantė labai graži.

Mirodouro de Sant Iria esančiame parkinge rekomenduoju paragauti pina colada ananase, labai skanu ir gera patirtis. Mergina dirbanti stende sakė, kad atvyksta vis daugiau lietuvių. Džiugu. Džiugu ir tai, kad kitų lietuvių kolkas nesutikome. 🙂

Išgėrę kokteilį patraukėme į daugiausiai atsiliepimų Google turintį Azorų restoraną Asociacio Agricola, į kurį atvykus pirmiausia vos nepatekome į šalimais vykstančias krikštynas. 🙂

Labai geras burgeris dviems, priminė Ameriką. Buvo skanus ir steak’as, bet gali būti ir geriau. Porcijos milžiniškos – namo parsivežėme puspilnį maišą maisto.

Grįžome namo, pažiūrėjome futbolą ir ėjome iki vandenyno. Bangos buvo gana aukštos, buvo įdomu pažiūrėti. 

Day 3 – Lagoa de Fogo

Ėjome į Lagoa de Fogo hike’ą, pasivaikščiojimas – puikus, o kelio gale atsivėrė vaizdas į ežerą krateryje.

Viršūnėje papietavome tradicinių sumuštinukų ir keliavome žemyn. Išvažiuojant mašinos dugnu kabinome kelią, bet viskas gerai. Paskui pamatėme, kad prisiparkavome netoli atsitiktinio ūkio, o netoliese buvo įprastas parkingas. 🙂

Puikus paplūdimys

Po hike sustojome Praia de Água D’Alto paplūdimyje, kuris buvo pakeliui. Jame bangos buvo geriausios, kokias esu matęs, maždaug metras nuo kranto jau reikėjo šokinėti. 🙂 Bešokinėjant mane į smakrą palietė medūza, atrodo, kad neįgėlė, bet jausmas buvo įdomus.

Grįžome namo ir pažiūrėjome futbolą, baigėme vakaryščius agricolos patiekalus. 🙂

Day 4 – banginiai

Iš vakaro užsibookinome kelionę stebėti banginių per Terra Azul.

Lėtas rytas, nes turas prasidės perpiet. Papusryčiavome, tradiciškai užsukome į parduotuvėlę Pingo Doce, pasiėmėme natų ir veggie mix užkandėlių.

Atvykome kiek anksti, apėjome aplink Vila Franca do Campo uostą, ir grįžome atgal, kur buvo beprasidedą mokymai.

Gidė padarė įžangą, ji buvo iš Australijos ir, kaip ir kiti gidai, atrodė labai kietas žmogus, kuris galėtų išgyventi laukinėje gamtoje ir priminė draugus iš stovyklos Amerikoje laikų.

Pirmi rusai 🙁

Tame pačiame laive plaukė rusiškai kalbantys žmonės, kurių kalbos erzino ir mūsų video padarė primenančius rusiškai įgarsintus filmus. 🙂

Pirmąkart pamačiau banginį gyvai, tačiau didesnį įspūdį paliko delfinai, kurie šokinėjo aplink laivą kaip maži šunyčiai.

Ananasai

Po ekskursijos nuvykome į Ponta Delgadoje esančią ananasų plantaciją, sužinojau, kad jie auga du metus ir vaisių formuoja tik po apdūminimo procedūros.

Pirmąkart gėriau ananasų alaus, kurio skonis priminė įprastą alų. Taip pat nusipirkome vietoje augintą ananasą, kuris puikiai tiko vakarienei kartu su Azoruose gamintu jogurtu.

King of Cheese sūrio parduotuvę rekomendavo landlordas, kurio vaišės mums labai patiko. Nusipirkome sūrio gabalėlį, kurį rekomendavo pardavėjas, jis buvo puikus, bet nieko apie jį nežinau. 🙂

Day 5

Ėjome pakrantės keliu Rocha da Relva. Kelias gražus, nuo pat pradžių atsiveria vaizdai ir prasideda kelias žemyn, bet, kaip ir įprasta, sunkesnė dalis grįžtant atgal, nes einant žemyn nuolydis status ir reikia įdėti nemažai pastangų norint nenusiversti žemyn.

Vėliau vykome atgal į gerąjį paplūdimį Praia de Agua d’Alto, pašokinėjau per bangas ir pasivaikščiojau paplūdimiu.

Vakare grįžome į Livramento, išgėrėme vyno ir pabandėme skirtingų sūrių iš hosto rekomenduotos King of Cheese parduotuvėlės. Man skaniausi buvo ožkos pieno ir paprikinis sūriai. Pirmąkart išnaudojome erdvų AirBnb kiemą, kuriame buvo vieta laužui ir vaizdas į vandenyną, gražu.

Day 6 

Laikas išsikraustyti iš vilos, išnešėme šiukšles ir išvykome į Furnas. Manau, kad penkios dienos centrinėje salos dalyje yra kaip tik – pamatėme viską, ką norėjome ir niekur neskubėjome.

Kelias į Furnas veda per serpantinus – labai gražu, atrodo kaip hike automobiliui, kurį praminėme Furniumi. 🙂 Į Furnas atvykome priešpiet, iki check in dar buvo likę apie 4 valandos, tad trumpai apėjome miesto centrą ir pasileidome į hike, kuris prasideda miesto centre.

Hike aprašymas nurodė, kad tai yra easy hike, bet pirmas kilometras turi labai statų ruožą, kuris nė velnio nėra easy. 🙂 Užlipus atsiveria gražūs vaizdai į Furnas miestelį ir apylinkes. Toliau takas tęsiasi aplink Furnas ežerą ir baigiasi prie karštųjų versmių. 

Karštose versmėse šalimai įsikūręs restoranas gamina patiekalus, užkasęs patiekalus metrą po žeme, kur iš žemės sklindantis karštis troškina maistą 5-6h. Norint paragauti patiekalą reikia užsakyti prieš parą, galbūt dar pabandysime. 🙂

Po hike įsičekininome AirBnB ir po valandėlės patraukėme į netoliese esantį Povocoao. Miestelis buvo labai ramus ir džiugino po Furnas turistų keliamo šurmulio.

Pavalgėme aštuonkojo Sabores de Terra restorane, labai skanu. Vienu metu nuspredžiau pataupyti ir išsiversti su dviem užkandžiais ir vienu pagrindiniu patiekalu, tačiau likome alkani – ne pats geriausias sprendimas taupyti pinigus maistui. 

Vėliau ėjome pasipildyti maisto atsargų į vietinę Pingo Doce parduotuvę, kuri yra kažkas panašaus į mūsų Iki. Po apsipirkimo nuvykome iki jūros, krantas buvo gražus ir ramus. Parkavimas, beje, kolkas visur nemokamas, kas maloniai stebina. 🙂

Grįžtant link mašinos nusipirkome ledų bei Oreos ir patraukėme namo. Namie valgėme mikrobangėje šildytą picą, ją užkandome ledais ir gėrėme alų savo terasoje su vaizdu į miškingą uolą. Cheat day. 🙂

Day 7

Vykome iki Pico da Vara hike ir neradome paprasto privažiavimo, kurį įveiktų Furnius. Pasistatėme mašiną pakeliui ir nutarėme pabandyti paėjėti pora kilometrų link tako pradžios, tačiau pakeliui pamatėme nemažą dogą šalia kelio, tad apsisukome atgal į mašiną. 🙂

Šiaurės rytinė salos dalis atrodė mažiau turistinė, bet gal tiesiog hike privažiavimas nebuvo toks paprastas.

Nuvykome į lauko baseiną, kurio krantą skalauja jūra. Jokioje panašioje vietoje nesu buvęs. Buvo labai įdomu, tik reikėjo kokių 10 minučių priprasti prie vandens temperatūros, nes jis buvo šaltas.

Grįžus į Furnas norėjau pažiūrėti futbolą, bet ėjome pavalgyti į restoraną, kuriame pavyko rasti staliuką, kur iš lauko terasos kažkiek matėsi Portugalijos rungtynės restorano viduje esančiame TV. Užsisakėme karštose versmėse 9-10h troškintą mėsos ir daržovių patiekalą. Labai įdomi patirtis ir vienas iš man patinkančių lėtų dalykų.

Antrą rungtynių pusę baigėme žiūrėti namie ir šįkart įvarčius matydavome anksčiau, nei kaimynystėje esantis baras, bet pasirinkome nespoilinti. 🙂

Sutemus išėjau pasivaikščioti iki versmių. Viskas atrodė kaip filmo studija su rūkstančiais baltais dūmais ir su likusiu kraštovazdžiu prasilenkiančiais vaizdais. Paragavau šalimais bėgančio mineralinio vandens – jo skonis buvo panašus į sieros ir nustebino, kad buvo lengvai gazuotas.

Day 8

Vykome į hike, šįkart privažiavome lengvai. Lipome kelis kilometrus iki Salto, vidury krioklio buvo įstrigęs milžiniškas medžio kamienas, labai gražu. Grįždamas miško taku atgal prasukau pro Sanguinho, bet ten buvo tiesiog apleistas kaimelis, nesu tikras ar verta eiti.

Vakare vėl nuėjome pažiūrėti futbolo į tą patį restoraną Furnas, šįkart ėmėme šviežią žuvį ir pastą – skanu ir sotu.

Day 9

Kėlėmės anksčiau, nes vykome į Blueberry kanjoningą.

Pati įdomiausia vieta buvo, kai reikėjo nušokti nuo 7m aukščio uolos į vandenį. Kanjoninge Jordanijoje gavome gelbėjimosi viso labo gelbėjimosi liemenę, o čia full kit. 🙂 Azorų gidai buvo labai geri, priminė senus kolegas, geras vibe. Vienas iš gidų, paaiškėjo, kad yra lenkas, išvažiuojant pasakiau dzękuja bardzo, atrodė nustebęs. 🙂 Tiesa, Jordanijoje buvo labiau laukinė atmosfera, o pats kanjonas intensyvesnis.

Po turo išvykome į vakarinę salos dalį ir apsistojome Capelas miestelyje. Rami vieta, AirBnB buvo su vaizdu į jūrą, baseinas kieme. Buvome pavargę, tad po įsikūrimo pasnaudėme.

Vakare pavalgėme vietinėje vietoje, kuri primena bixus, nes aprašinėtos sienos, matėme ir lietuvišką užrašą. 🙂

Nuėjome prie vandenyno, krantas akmenuotas, bet gražus takas eina palei visą krantą.

Day 10

Ryte pamėtėme į krepšį ir pamušinėjome teniso kamuoliuką vilos kieme.

Vykome į Mosteirhos esantį paplūdimį, tačiau atvykus buvo super vėjuota – kartais atrodė, kad esame smėlio audroje ir skaudėjo nuo smėlio, besitrenkiančio į kūną. Bangos buvo stiprios ir stipriai vertė iš kojų net per metrą nuo kranto, laukinė vieta.

Po to važiavome per miesto centrą ir miestas atrodė kaip viena iš kelių aplinkinių miestelių copy/paste kopija – tokia pat centrinė aikštė, centrinė gatvė, kurioje yra keli restoranai. Netoli centro esančioje kavinėje valgėme aštuonkojį, troškintą vyno padaže, skanu.

Vakare grįžome atgal į vilą, paplaukiojome baseine ir pažiūrėjome futbolą.

Day 11 

Vykome į vietos pažibą – Sete Cidades.

Kelias gražus ir tai buvo pirma vieta, kurioje buvo išties daug turistų, sutikome pirmus lietuvius, kurie paprašė nuotraukos ant apleisto viešbučio stogo.

Trailo pradžioje atsiveria graži panorama į du ežerus, kuriuos skiria tiltas. Trailas paprastas ir veda kraterio pakraščiu ir vienu metu galima matyti tiek vandenyną kairėje, tiek ežerus dešinėje.

Visai norėjosi sukti pilną ratą aplink kraterį, bet pasitenkinome 8km trasa aplink pusę kraterio ir sustojome papietauti Sete Cidades miestelyje ežero pakrantėje.

Papietavus nuėjome iki tilto, skiriančio ežerus ir pasirinkome shortcutą per kraterio vidų. Juo eiti buvo super įdomu, žmonių beveik nebuvo ir nežinojome ko laukti – vietomis ganėsi laisvos karvės per pora metrų, kitur buvo nuošliaužos ir jas apėjome per tankų mišką.

Užlipus norėjome paragauti kiauru 5 įvertintų burgerių, tačiau food truckas jau nebeturėjo bandelių, tad pasitenkinome nuggetsais. Kitame kioske radome veganišką burgerį, labai nesinorėjo valgyti mėsos – matėme daug gražių jaučių – nepaisant to, kasdien valgėme mėsą, bet užrašas, kad kiekvienas burgeris yra su 160g azoriškos jautienos sutriggerino.

Atgal į AirBnB vykome kitu keliu nei atvažiavome atgal į Capelas, truputį paklydome, bet laiku pasikrovė telefonas ir saugiai grįžome namo. Gera, kai niekur nereikia skubėti ir paklydimai nekelia streso.

Vakare pažiūrėjome futbolą ir Breaking Bad, po truputį grįžtame į įprastą vakarinę rutiną ir jau jaučiasi kelionės nuovargis.

Day 12

Vykome į Ferraria paplūdimį, kuris yra labai kietas – vienoje įlankos pusėje teka karštoji versmė, o iš kitos su bangomis plūsta šaltas vandenyno vanduo. Vanduo tuo pat metu būna ir šiltas ir šaltas, gamtos spa. Labai kietai.

Po to grįžome į Capelas ir nuvykome į taceria, bet maistas buvo overpriced ir vidutiniškas, nepaisant 4.9 google review. Nebandysi – nežinosi. 🙂

Dienos sulėtėjo – keliamės vis vėliau, neskubame, chill. Vakare ėjau pabėgioti vandenyno pakrante – labai gražu, sugebėjau nusiversti, bet nieko tokio. 🙂

Day 13

Atvykome į urvą netoli Ponta Delgada, nebuvome rezervavę ir pasisekė gauti vietą už poros valandų. 

Belaukiant apėjome apylinkes, matėme siaura gatve važiuojantį autobusą ir labai apsidžiaugiau, kad vairuojame kompaktišką Furnių, net ir su juo kartais gatvės atrodo siauros.

Belaukiant savo eilės urve, nuvykome į turbūt saldžiausią maistą darančią kepyklą Ponta Delgada. Natų nesugadino, bet visa kita įveikti buvo nelengva. 🙂

Urve buvo visai įdomu, tačiau prieš gerą pusmetį lankyti urvai Slovakijoje paliko didesnį įspūdį.

Po urvo patraukėme į Gorreana arbatos plantaciją – pirmąkart gyvenime buvau arbatos lauke. Buvo visai įdomu pasivaikščioti ir pamatyti plantacijoje besiganančias ožkas. 🙂

Day 14

Išsicheckoutinome ir padėkojome hostei už vaistus nuo alergijos, kurių prireikė praeitą vakarą. Kiek paklydome Ponta Delgadoje ieškodami kur atiduoti automobilį, nes įsivedėme ne tą vietą į žemėlapį, tačiau miestas nedidelis ir netrukus grąžinome Furnių.

Dar tą pačią dieną atgavome depozitą už Furnių, nustebino kaip greitai grįžo pinigai. 🙂

Atgal skridome per Frankfurtą, jame pagal planą turėjome 35 minutes persėsti į skrydį į Vilnių, tačiau atvykome anksčiau nei planuota ir turėjome gerą valandą, tad sėkmingai grįžome į Vilnių. 🙂

Visa kelionė buvo puiki – daug pamatėme ir radome gražią ir ramią vietą, į kurią ateityje norėtume grįžti ir vėl, tik kitąkart norėtume aplankyti kitas Azorų salas, kurias pasiekti šiuo metu galima tik lėktuvu, tačiau ateityje turėtų grįžti ir keltas iš Ponta Delgada į likusias salas. Visa kelionė atsiėjo apie ±1.700€ žmogui ir tikrai buvo verta aplankyti Azorus.

Ar jums teko lankytis šioje saloje? 🙂