Investuoti pradedame vedami skirtingų tikslų. Man asmeniškai tai buvo turėti stabilių pajamų ramstį, nes būdamas 30-ties tikėjausi pereiti dirbti full-time į savo hobį, kurio pajamos sezoniškos. Full-time lygio nepasiekiau, tačiau investicijų krepšelis vis augo ir šiuo metu, kol abu kuriame verslus, palaiko mūsų šeimos pragyvenimo išlaidas. Tačiau ar tikrai viskas rožėmis klota?
Keistas jausmas
Ilgainiui pinigų kaupimas tapo savotišku sportu – atsidedu kuo daugiau pinigų ir stebiu kaip kas mėnesį jie generuoja vis daugiau pajamų. Smagu. Tačiau pinigai skirti ne vien kaupti ar uždirbti dar daugiau pinigų. Kažkada juos reikia pradėti naudoti tam, kad būtų reali prasmė juos taupyti.
Manau, kad šioje vietoje degs daug taupytojų ir niekuomet nesugebės išleisti savo pinigų ar ženklios jų dalies. Kad ir kaip keistai skambėtų, leisti pinigus taip pat yra įgūdis.
Kuo daugiau – tuo geriau?
Kuo daugiau pinigų investicinėje sąskaitoje šviečiasi tuo arčiau yra kažkoks susigalvotas pasyvių pajamų milestone’as – tiek, kiek uždirbu per dieną darbe, pakankamai susimokėti viso mėnesio nuomą, per gerus metus uždirbau daugiau iš investicijų, nei darbe, nes stipriai kilo butų kainos. You name it.
Kuo daugiau turi, tuo didesnė paskata taupyti – juk investicijų priaugis generuoja dar daugiau pinigų ir už kelių metų iš investicijų galbūt jau nuolat uždirbsiu daugiau nei savo darbe per visus metus ir dirbti nebus prasmės. Tačiau praėjus tiems keliems metams, vargu ar kažką keisiu, nes paspausti mygtukus sell ir withdraw atrodo baisu.
Kodėl parduoti sunku?
Viskas atrodo gražu skaičiuoklėse – turėsiu €250.000, per metus uždirbsiu 10%, išsigryninsiu €1.500/mėn. ir vargo nematysiu.
Tačiau parduoti ETF nėra taip paprasta kaip paspausti sell. Man tai nebuvo pats sunkiausias sprendimas, kai pinigus ketinau perkelti į kitą turtą, kuris žinojau, kad generuos papildomas pajamas, pavyzdžiui, kai pirkau butą nuomai.
Tačiau, kai žinau, kad tuos pinigus tiesiog pravalgysiu arba savo verslui nupirksiu fizinių prekių už €1.700 ir neturiu žalio supratimo ar man pavyks jas parduoti, tai atima saugumo jausmą.
Kuo daugiau parduodi – tuo mažiau saugumo lieka, nepaisant to, kad santaupų pakanka dar penkiems metams į priekį, net jei neuždirbčiau nei cento. Ir net tuomet pardavus nuosavą būstą dar liktų šešiaženklė suma, tad badu mirti tikrai negresia.
Man daug paprasčiau išsigryninti pinigus iš Finbee. Esu nusistatęs €500 neliečiamą likutį (ačiū žmogui, kuris pasiūlė įgyvendinti šią funkciją). Visuomet žinau, kad esant reikalui greitai pasieksiu sumą, kuri padengs 95% netikėtų išlaidų ir išsiimti jas nebus blogas laikas, nes Trumpas nusprendė apšaudyti Iraną ir ETF kaina čiuožia žemyn. Teoriškai prarandu daugiau nei parduodamas ETF, nes vidutinės mano paskolų palūkanos viršija 20%, tačiau jaučiuosi praradęs mažiau.
Ar tai reiškia, kad taupyti neverta?
Taupyti verta. Pinigai suteikia laisvę kurti, ar bent nuperka laiko daryti tai ko noriu iš tiesų – eiti pasivaikščioti į mišką su šeima vidury darbo dienos (apskritai laikas iki trijų tapo mano mėgstamiausiu – miestas apytuštis ir tai turi aibę privalumų, pavyzdžiui, gym’e retai kada norimas treniruoklis būna užimtas), kurti verslą vaikams (tiek mažiems, tiek dideliems), etc. Tačiau baimė prarasti visas santaupas neturėtų atimti malonumo iš jų panaudojimo. Šią baimę, kaip ir daugelį, įveikti padeda būtent santaupų leidimas.
Man taip nutiko ne mano noru. Tikiuosi, kad ši patirtis man padės protingiau elgtis su pinigais tiek dabar, tiek ateityje, kai vėl turėsiu didesnes pajamas. Jeigu to neišmoksiu, vargu ar būnant 70-ties tikrai ateis nušvitimas, kad dabar jau tikrai galiu drąsiai pasitaškyti nusipirkdamas Tesla Cybertruck (jei tokių dar bus 🙂 ) ir pinigų pakaks sočiam likusiam gyvenimui.
Ar yra tekę ilgai kauptas santaupas naudoti jums?
Aš irgi gana intensyviai kaupiau portfelį, pasiekiau 150k ir begalo džiaugiuosi, kad išdrįsau po daugiau nei 10 metų išeiti iš darbo pailsėti ir įgyvendinti asmeninių dalykų, kuriems neturėjau laiko. Kaifuoju augindama pomidurus, mokydamasi, vaikščiodama, sportuodama ir nė kiek nesigailiu, kad kiekvieną mėnesį nusiiminėju nuo santaupų. Reikia mokėti kaupti ir reikia mokėti leisti, kai tam ateina laikas.
Mėta,
džiugu girdėti. 🙂 Ar planuoji grįžti į darbą po poilsio?
Puikiai susiskaitė, ačiū. Jei ne paslaptis, kokios vertės tavo portfelis? Koks metinis SWR? Pats esu panašioje situacijoje, portfelis netoli 200K, bet nesijaučiu jau taip saugiai, ypač, kai dar kabo būsto paskola 🙂
Varde,
ačiū už komentarą.
Mano portfelis nėra didelis – apie 35.000 Eur akcijose, apie 30.000 Eur paskolose, dar keli tūkstančiai išsimėtę per smulkmę ir eksperimentus. Tikrai iš tokio portfelio neišgyvenčiau, tačiau jis man nuperka laiko kurti savo verslą.
Manau, kad norint gyventi tik iš investicijų, klasika yra 4% SWR, investavus į pasaulio akcijų ETF. Tokiu atveju, man norėtųsi turėti arti milijono eurų.
Tačiau realybėje man patinka kurti naujus dalykus, kažkiek pinigų įkrenta ir iš hobio, tad portfelio man pakaktų, kad padengtų šeimos bazines išlaidas. Kadangi investuoju ir į paskolas, kurių pajamingumas didesnis nei akcijų, manau, kad pakaktų ±200.000 Eur portfelio jaustis saugiai, nes žinočiau, kad bazinės išlaidos būtų visuomet padengtos, o jeigu trūktų, būtų didelė pagalvė sugalvoti kaip pasididinti pajamas.
Įdomus skaitalas, patiko. Iš tiesų filosofinis klausimas – ar taupyti ir džiaugtis, kad kažkada išsigryninsi ir išleisi; ar išsileisti dabar ir džiaugtis, bet neturėti perspektyvos tolesniam ir tikėtina didesniam pirkiniui. Girdėjau istoriją apie bobutę kuri dėjo po pagalve (ar po lova) pinigus (jau nebegalėjo atsikelti iš lovos) ir tik jai mirus giminaičiai surado jos lobius. Pradžioje labai juokiausi – tai koks tikslas taupyti jei neišleidi. Bet dabar kažkaip galvoju, kad ji bent jau turėjo idėją/viltį. Jei išsileistų, tai nebėra ir tikslo. Tada reikia persijungti prie naujo tikslo: naudotis išleistų pinigų teikiamais malonumais. O seniems žmonėms per sunku persijungti prie naujo tikslo, kad ir koks geras/blogas jis būtu.
Viktorai,
ačiū už komentarą.
Taip, manau, kad daug iš mūsų, kaupikų, perkame sukauptais pinigais saugumą. Kaip ir ta bobutė turbūt pirko saugumą, kad bus už ką ją palaidoti ir niekas iš namų neišmes. 🙂
Čia tok filosofinis klausimas – gal šią problemą padeda išspręsti investicijos, kurios generuoja srautą (pvz., nt nuoma, paskolos, dividendai ir pan.)? Tada nesijauti, kad turi kažką parduoti, jeigu nori išleisti pinigus dalį pinigų.
Tom,
ačiū už komentarą. Iš dalies taip. Turbūt bet kas, kas įkrenta tiesiai į banko sąskaitą (pvz. NT nuoma), o turtas (pvz. butas) toliau dirba man buvo tikrai paprasčiau. Šiuo atveju, manau, kad viskas psichologiškai vistiek atsiremia į tai ar sunaudoji daugiau ar mažiau pinigų srauto, nei tas turtas generuoja. Jei man ateinančiam mėnesiui reikės 2.000 Eur, o nuoma sugeneruos 500 Eur pelno, tai vargu ar jausiuosi pakankamai saugiai. Tačiau turint pakankamai daug investicijų, aš esu fanas srautinių investicijų, kurios padengia pragyvenimo kaštus, o visa kita jau gali būti be apčiuopiamo pinigų judėjimo trumpame laikotarpyje.