Pinigai Lietuvoje
Lietuviai yra darboholikai. Atsakingi darboholikai. Ši kombinacija pagarsėjo Ispanijos mandarinų laukuose, vėliau Londono gamyklose ir ofisuose.
Lietuvai augant, didieji miestai pasiekė tą pragyvenimo lygį dėl kurio anksčiau buvome pasiruošę pirkti Ryanair skrydį į Luton‘ą ir pradėti gyvenimą iš naujo. Dabar vykti niekur nebereikia sotų gyvenimą galima užsidirbti Lietuvoje.
Prabangūs žaislai
Šį postą paskatino sarkazmo persunktas Ievos Koncevičiūtės postas Facebook. Papildomos pajamos dažnam mūsų tampa proga nusipirkti Porsche, nes kaimynas neseniai nusipirko naują Mercedes-Benz; naują paspirtuką, nors rūsy stovi du dviračiai; iPhone X, nes iPhone 8 jau ne lygis. Tačiau kodėl netampame turtingesni, nors turime daugiau?
Manau, jog susikoncentravimas į brangių daiktų turėjimą yra buvusių laikų palikimas, kai geriausios kokybės daiktus buvo galima gauti tik „po blatu”.
Vartojimas yra cool – pirkiniais skatiname verslo vystymąsi, kuriame darbo vietas ir sumokame daugiau mokesčių valstybei, kuri gali teikti geresnes viešąsias paslaugas. Lyginame savo statusą/laimę pagal kitų žmonių, kurie mums visiškai nerūpi statuso simbolius. Perkame trumpalaikę laimę. Jai pasibaigus laimės paieškas tęsiame nauju pirkiniu. Manau, jog susikoncentravimas į brangių daiktų turėjimą yra buvusių laikų palikimas, kai geriausios kokybės daiktus buvo galima gauti tik „po blatu”.
Kur dingsta augančios pajamos?
Mūsų pajamos auga labai ženkliai. Per pora metų maniškės bene padvigubėjo, manau, kad tai daugiau nei standartinis atvejis, tačiau susijęs su tai, jog šiuo metu yra mano karjeros pradžia. Tačiau, net ir imant vidutinį atlyginimų didėjimą, per pora metų atlyginimai vidutiniškai padidėjo apie 25%. Atitinkamai padidėjo mūsų galimybės skolintis. Vietoj to, kad naudotume papildomas pajamas investicijoms, darančias mus turtingesnius, skolinamės ir už šiandien mokame savo rytojaus pinigais.
Euras išleistas šiandien galėtų tapti 10 eurų po trisdešimtmečio investicijų. Ar už kokteilį mokėti 120 Eur arba fancy kedus 6 000 Eur verta – sprendžiate Jūs.
Euras išleistas šiandien galėtų tapti 10 eurų po trisdešimtmečio investicijų. Ar už kokteilį mokėti 120 Eur arba fancy kedus 6 000 Eur verta – sprendžiate Jūs. 🙂 Galbūt verčiau 100 Eur ne sudeginti bare, o investuoti į naują turto klasę ir, net investicijoms nesant sėkmingoms, išmokti kažko naujo?
O, kad sprendimai būtų lengvesni, šiemet planuoju sukurti straipsnių ciklą apie lietuviškus taupymo ypatumus. 🙂
P.S. prieš atliekant investicinius sprendimus būtinai patys įsigilinkite į produktą ir jį ištyrinėkite. Šis straipsnis yra tik mano dalinimasis savo patirtimi ir nėra rekomendacija priimti investicinius sprendimus. Aš esu šališkas žmogus ir galiu būti priklausomas nuo gaunamų referal’ų, galiu dirbti rekomenduojamoje įmonėje arba būti jos akcininku. Do your own research.
Labai patiko ta mintis, kad seniau tai kas geriausia buvo galima gauti tik turint blatą. Nebuvau apie tai pagalvojęs.
Hi, Stoic,
aš manau, kad yra iki šiol manančių, kad turtingi žmonės yra turtingi, nes juos kažkas „pašefavo”. 🙂
Jei kalbėt pie dabartinių 50+mečių kartą, taip ir yra. Pagalvokit kada pradėtas krauti jų kapitalas… Sutartinės pozicijos nebuvo vienodos visiems…
Iš tiesų dabartiniams 50-mečiams yra nepalyginamai sunkiau nei mums. Pensininkai apskritai yra „prarastoji lietuvių investuotojų” karta, nes jokių šansų susikaupti oriai senatvei neturėjo.
Mano mama patenka į 50+ kategoriją, padedu jai investuoti. Po skyrybų pardavė namą ir laisvą kapitalą suinvestavo, šiuo metu turi kelių šimtų eurų per mėnesį stabilias pajamas. Manau, jog per dešimtmetį padėsiu jai pasiruošti ramiai pensijai ir galės pakeliauti. 🙂
Vat todėl ir didelė dalis mūsų kartos žmonių, apie investavimą nieko neišmano ir bijo tą pradėti – tėvai nieko apie tai nemokė. Vienintelė tėčio pamoka apie pinigus, kurią prisimenu iš vaikystės, tai buvo ta, kad juos reikia taupyti. Mane taip mokė ir pats tą darė – per dieną uždirbtus pinigus parsinešdavo ir dėdavo į seifą, kaupė.
Šiandien kaip tik galvojau, kad kai kurie lietuviai turi pusę to, ko reikia geram investuotojui – gali būti geri kaupikai. Labiau tai būdinga vyresniai mūsų kartai, turbūt dėl sovietmečio įtakos. Ją sujungus su jaunimo drąsa – būtų gera kombinacija. 🙂
Pamastymui.
Gyventi reikia šiandiena. Todėl tas noras turėti kažką kas kvepia nauju daiktu, tai asmeniškai taip pat turiu nauja automobilį, už kurį tenka mokėti kas mėnesi po nemenka suma.
Bet kad tas malonumas greitai neatsibostu, kaip alternatyva ir investuoju +- panašia suma kas mėnesį. Taip džiaugiuosi kiekviena diena važiuodamas į darbą ir kai gyvenimas apkarsta stebiu savo investicijas, kurios taip pat suteikia malonuma..
Manau kad tiek vartojimas tiek taupymas turi būti racionalus ir tai daryti reikia nuosekliai. Nes ir iš skolinimo galima sukaupti kažkokį turta, nes tai ir kaip investicija, nors ir su dideliu nuvertėjimu. Bet likutinė vertė kažkokia bus likusi pabaigoje.
Labas, Edma,
ačiū už nuomonę. 🙂
Nauja mašina su savo kvapu yra cool. Ką manai apie mašinos nuomą? Visada gali pakeisti ir vairuosi naują automobilį 🙂
Šiaip tai nzn ar mes esame darboholikai… Kad daug laiko praleidžiame darbe, tai taip. Bet didelėje dalyje darbų procesai visai neveikia. Ypač valstybinėse institucijose.
Bet labai geras straipsnis, ačiū tau.